Šisbeitauskas
Ar pastebėjote, kad šiemet gamtoje viskas vyksta greičiau: liepa baigiasi, o aš net nepastebėjau, kada žydėjo liepos. Sako, kad birželio pabaigoje. Rugpjūtis – po kelių dienų, bet jau prasidėjo rugiapjūtė, kaštonai tokie dideli, jog žiūrėk, kad suskilę jie pradės bumbsėti į žemę ir palanges. O anksčiau mokinukai juos rinkdavo kone visą rugsėjį… Jūros vanduo toks šiltas, koks būdavo vasaros pabaigoje. Jau beveik prisirpusias savo raudonas kekes svarina šermukšniai: sakoma, jei jų šiemet daug, tai bus lietingas ruduo. Net nežinau, kaip jums, bet man net rodosi, kad ir vakarai ateina daug greičiau, ir naktys labai greitai ilgėja… Nors sako: jeigu rodosi, reikia žegnotis. Niekaip nesuprantu, kodėl vasara taip nuo mūsų bėga? Žodžiu, lieka tik laukti, kada pasibels ruduo.
Tokiais savo samprotavimais kai ką tikriausiai supykdysiu, nes iš tikrųjų turime dar visą rugpjūtį. Kas, kad tai paskutinis vasaros mėnuo, bet dabar dar vasara. Ruduo ateis tik tada, kai gatvėse išvysime su gėlėmis į mokyklą traukiančius mokinukus ar į pietus besidriekiančias paukščių vilkstines. Ir tai dar neaišku, ar vasara pasitrauks laiku, o ruduo jos neskubins?
Laiko dar yra, tad nepasiduokite mano nuotaikai ir džiaukitės vis dar šeimininkaujančia vasara.
Ji ir toliau dalija mums savo gėrybes. Žodis „dalija“ čia gal ne visai tikslus, nes tuos turtus reikia pasiimti: vieni už atitinkamas sumas jų gali gauti turguose ir turgeliuose, kiti, nebijodami erkių ir kitokių miške tykančių pavojų, patys drąsiai renka mėlynes, grybus ir, jei dar randa, avietes. Sodai nokina pirmuosius obuolius, jau atidavė vyšnių, trešnių, agrastų derlių, laukiame prinokstant kriaušių.
O aš laukiu, kada turgeliuose pasirodys daržuose užaugę tikrieji, kvepiantys naminiai agurkai, pomidorai. Nors parduotuvėse jų pilna, bet jų skonis… nelabai, nelabai.
Kas nesidžiaugia vasaros gėrybėmis, nelaukia uogų ar vasarinių daržovių, sėdi paplūdimiuose, vaikščioja po palangas, šventąsias, nidas ar kitas kurortines vietas, kur prekybininkai plėšia nuo jų paskutinį kailį – turiu galvoje maisto kainas. Ir visi keikia tuos, kas sugalvojo įvesti eurą: pajūryje dabar litai vadinami eurais, tik tas naujasis pavadinimas daug grėsmingesnis, nes labai greitai „suėda“ poilsiautojų piniginius išteklius.
Visi mato, kad kai kurios prekės, kainavusios, pavyzdžiui, tris litus, dabar kainuoja tiek pat eurų. Nori nenori, prisimeni Vyriausybės saldžias kalbas, kai buvo žadama, jog kainos tikrai nekils ir tos pačios sumos litais nevirs eurais. Dabar ponai mūsų valdovai to nemato – lyg tie stručiai sukišo galvas į smėlį.
Aišku, populistiškai nuskambės mano pasiūlymas ar pastebėjimas: jei už kilogramą braškių vietoj trijų litų šiemet mokėjome tris eurus, tad kodėl atlyginimo gavę tūkstantį litų, dabar negalime gauti tiek pat eurų? Jeigu viskas taip keičiasi, tai tegu keičiasi iki galo.
Pasvajoti, aišku, nedraudžiama, tad kodėl svajonėmis nepasidalijus su visais?
Ketvirtadienio vakarą nusprendžiau dviračiu pasivažinėti po miestą. Nieko negaliu pasakyti negatyvaus: žydi gėlynai, žolynai nupjauti, mažeikiškiai ramiai laiką leidžia skveruose: čia laksto jų vaikai, moterys šnekučiuojasi, mikrorajone vienur kiti veikia vadinamieji nelegalūs turgeliai, bet jie žmonėms patogūs – čia pardavinėjamos šviežios daržovės, prieskoniai, jau pasirodė ir obuolių. Nereikia dėl krapų ar kelių morkų bėgti į parduotuvę.
Senamiestyje, kaip visada vakarais ar savaitgalį, žmonių vos vienas kitas – ta miesto dalis neturi ko mažeikiškiams pasiūlyti, tad ko čia vaikštinėti? Jau įpratome, kad po stipresnio lietaus vienur ar kitur gatvėse susilaiko vanduo, bet tai – laikina. Nekaip atrodo prie konteinerių šeimininkaujančios ir šiukšles į visas puses sklaidančios varnos, bet dėl to kalti ir patys miestiečiai. Jei konteineriai pilni, kodėl jų neuždarius? Dar pastebėjau, kad senamiesčio autobusų stotelių reklaminiuose stenduose tebereklamuojama daugiau nei prieš dešimtį dienų buvusi Aviacijos šventė. Ji, matyt, kažkam taip patiko, kad nusprendė atminčiai pasilikti bent tiek.
Nusišypsoti privertė prie pat namų matytas vaizdelis: vienas žmogelis į balkoninę parduotuvę atėjo vedinas šuniuku. Tas, matyt, namuose neišsiloja, tad draugiškai skalijo, supykdydamas gretimo namo ketvirtame aukšte gyvenančią moteriškę. Atsidariusi langą ši ėmė rėkti ant keturkojo ir jo šeimininko – kam jis loja ir kodėl šeimininkas jį vedasi į parduotuvę? Akivaizdžiai įkaušusiai moteriškei nė motai, kad ji pati dabar kelia daugiau triukšmo nei šuo… Ir tas triukšmas „prasmingas“ – puikus pavyzdys, kaip nederėtų keiktis.
Toks buvo ketvirtadienio vakaras, o šįvakar siūlyčiau lėkti į Šerkšnėnus – ten numatoma kaimo šventė su neblogais atlikėjais – grupe „Dar“ bei Žvaguliais.
Tad puikaus visiems savaitgalio.
sisbeitauskas@santarve.lt
