Drąsūs mūsų kraštiečių poelgiai ir darbai neužmirštami praėjus ir daugeliui metų. Tai liudija Lūšėje vykęs iškilmingas renginys „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Juo buvo pagerbti prieš 80 metų įvykusio Birželio sukilimo dalyviai, taip pat aktyvaus šio kaimo gyventojų pasipriešinimo sovietams sukaktis.
Mūšis pareikalavo aukų
Vos pasklidus žiniai, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, visoje šalyje prasidėjo sukilimas. Nuošalyje neliko ir Lūšės apylinkės gyventojai – čia susiformavo partizanų būrys, geležinkelio stotyje buvo iškelta Lietuvos trispalvė.
Traukiniu atvykę sovietų kariai vėliavą nuplėšė, pasienio policininką Vincą Dubicką bei stoties viršininką Vincą Blažaitį areštavo ir išvežė Latvijos pusėn.
Sužinoję, kad traukinys su suimtaisiais grįžta atgal, geležinkelininkai išardė bėgius, o partizanai, kurių buvo tik dvylika, sustatę kulkosvaidžius laukė traukinio.
Garvežiui nuvirtus ir prasidėjus mūšiui, žuvo 16 raudonarmiečių, į nelaisvę buvo paimti 84. Buvo išlaisvinti į tremtį vežti Latvijos piliečiai. Kautynių metu žuvo sukilėliai: 31-erių metų V. Dubickas ir 27-erių metų Kostas Statkus.
Pagerbė salvėmis
Šių įvykių sukakčiai paminėti skirtas renginys „Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia“ prasidėjo šv. Mišiomis Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Prie paminklo, prieš dešimt metų pastatyto mūšio vietoje, renginio dalyviai sugiedojo himną, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakes.
Kovojusieji už laisvę, žuvusieji, ištremtieji ir nukankintieji buvo pagerbti tylos minute ir šaulių šautuvų salvėmis.
Minėjime dalyvavo bei mintimis dalijosi Savivaldybės meras Vidmantas Macevičius, muzikinius kūrinius dovanojo Marius Barauskis, Pikelių kultūros namų vokalinis ansamblis „Sodžius“ bei Židikų kultūros centro dainininkų duetas.
Atminimo renginį vainikavo Joninių popietė, surengta Lūšės parke.
Imponavo drąsa ir pasiaukojimas
Lūšės įvykiams skirto paminklo autorius, Mažeikių dailės mokyklos direktorius Zenonas Steponavičius prisiminė, kad prieš dešimtmetį paminklą pagaminusi bendrovė „Šatraminių granitas“ tai padarė su didelėmis nuolaidomis, galima sakyti, kad tai buvo savotiška auka Mažeikių kraštui.
„Visiems imponavo tas faktas, kad dvylika kaimo vaikinų nepabūgo stoti į kovą prieš gerokai gausesnes karines pajėgas. Tokia drąsa ir pasiaukojimas – kaip mūsų tautos karžygių žygdarbio išaukštinimas, todėl manau, kad komercija liko antroje vietoje“, – „Santarvei“ pasakojo paminklo autorius.
Paminklą buvo numatyta atidengti mūšio 70-mečio proga, nustatyta atidengimo data – liepos šeštoji, todėl visi kiti darbai buvo mesti į šoną ir, ilgai netrukus, jis buvo pastatytas. Pasak Z. Steponavičiaus, erdvė jam įrengti buvo lyg padovanota: šalia – geležinkelis, vietovė – neapdirbta. Laikui bėgant, gamta padarė savo, tačiau paminklas čia įsikomponavo, susigyveno su aplinka ir visai tvarkingai šiuo metu čia atrodo.
Išauklėjo nepriklausoma valstybė
Lūšės partizanų drąsa žmonėms, žinantiems istorijos kontekstą, kelia susižavėjimą ir pagarbą.
„Ko gero, tiek aš, tiek daugelis mūsų nebesuvokiame tokio atsidavimo, tokio laisvumo ginti savo interesų. Kad tokius įgūdžius ir ypatybes žmonės išsiugdytų, turėjo būti gera tvarka valstybėje, – aš kalbu ne apie tą periodą, kai trumpai buvo Lietuvą okupavę sovietai, o apie tą Lietuvą, kurioje šie žmonės gyveno ilgą laiką, dalyvavo šaulių judėjime, tarnavo pareigūnais“, – kalbėjo paminklo autorius.
dviejų šimtų metų sukaktis.
Pasak jo, lūšiškiai nežiūrėjo, kad jų tik dvylika, jie suvokė, kas yra svarbiausios vertybės, žinojo, kad taip negali būti: nesvarbu, ar tu lietuvis, ar latvis, tu negali būti išvežtas į tremtį nežinia už ką. Jie stojo į kovą. Pažymėtina ir tai, kad vėliau trukęs sovietinės ideologijos mechanizmas šį kovos epizodą, kaip ir Birželio sukilimą ar partizaninį judėjimą, bandė iš mūsų atminties ištrinti. Visa tai pavyko atkurti tik kartu su Nepriklausomybės paskelbimu.
Meilė kraštui buvo įgimta
Kalbėdamas apie tuo metu vienintelį likusį to išpuolio dalyvį Augustiną Mylę, kuris ir pateikė daug informacijos apie patį mūšį bei nurodė tikslią jo vietą, Z. Steponavičius pažymėjo: ir prieš dešimtmetį, kai jį sutiko, tai buvo „zbrainas“ vyras, galingas, šviesus žmogus.
Mažeikių rajono savivaldybės garbės pilietis Paulius Mylė apie savo tėvo brolį pasakojo: „Kai prieš septynerius metus per jo laidotuves kalbėjausi su Augustiną pažinojusiais žmonėmis, dėdė išlaikė subtilų humoro jausmą, į gyvenimą žvelgė pozityviai. Jis, kaip ir jo kartos poetas Vytautas Mačernis, buvo iš tų žmonių, kurie nešaukė, kad myli Lietuvą, jiems ta meilė Tėvynei atrodė natūralus, įgimtas dalykas. Dar gyvendamas Kanadoje jis buvo pažadėjęs, kad grįš į Tėvynę. O garbės žodis jam buvo šventas, tad, vos tik atgavome Nepriklausomybę, jis pažadą ir įvykdė.“
Apie Lūšės mūšį A. Mylė savo sūnėnui daug nepasakojo, viskas, ką papasakojo, yra oficialu.
Anot P. Mylės, kartą, kuriai teko patirti tokius kataklizmus, siaubingus išgyvenimus, galima suprasti – žmonėms buvo skaudu tai prisiminti, vėl iš naujo išgyventi. Kiek norėjo, tiek jie pasakė, o visa kita galima tik įsivaizduoti – įžvelgti tarp tų faktų, kurie buvo papasakoti.
Galima suprasti žmogiškąja prasme
Istorikai patvirtino, kad Birželio sukilimą lėmė suirutė, nežinomybė, kai po nakties vienas po kito dingdavo ne tik šauliai, bet ir niekuo dėti žmonės, kuriems vėliau tekdavo iškęsti tremties siaubą. Pasak P. Mylės, šio mūšio esmė buvo ta, kad lūšiškiai iškėlė vėliavą, o sovietų kariai ją nuplėšė, areštavo partizanų vadus. Šiuos veiksmus galima suprasti ir žmogiškąja prasme – jie paprasčiausiai vadavo draugus, nenorėjo, kad pastarieji dingtų visiems laikams.
„Manau, kad, kilus tokiai situacijai nūdienos dienomis, tas pasipriešinimas įvyktų ir dabar, – yra aktyvaus jaunimo. Tiesa, būtų ir pasyviai stebinčių, kas vyksta, bet būtų ir veiklių žmonių, kurie nesėdėtų sudėję rankų“, – kalbėjo Mažeikių kultūros centro meno padalinio vadovas P. Mylė.
Stasys VITKAUSKAS
Nuotr. iš Mažeikių rajono
savivaldybės administracijos archyvo
