Žemės drebėjimai, pasak mokslininkų, tai milžiniškų uolienų plokščių judesiai Žemės plutoje. Stipriausi būna tada, kai plokštės susiduria ar panyra viena po kita, įvyksta staigūs jų persistūmimai. Uolienos tos įtampos, naštos neišlaiko ir tada po mūsų kojomis dreba žemė. Kartais tik išgąsdindama, kartais – nušluodama namus ir pasiglemždama gyvybes.
Drebėjimai – tik šiek tiek kitokie, kurių nenagrinėja gamtos mokslas – vyksta ir mūsų gyvenime. Atskiros kartos, visos šalies ar asmeniniame. Didžiuosius nagrinėja istorikai, politologai ar ekonomistai, individualius bando klasifikuoti psichologai. Faktas tas, kad su „mažųjų“ žemės drebėjimų padariniais turime susidoroti mes patys. Mūsų karta išgyveno didžiulį ekonominių, socialinių ir politinių „plokščių“ pasislinkimą. Išgyveno, tačiau vis dar yra stovinčių ant paties lūžio – viena koja vakarykštėje dienoje, kita – dabartyje. Gal mes patys to ir nesuvokiame, tačiau kaip dažnai gręžiojamės į praeitį ir prikeliame prisiminimus, kurie tokie panašūs į praėjusios jaunystės godas: tada ir cukrus buvo saldesnis, ir saulė švietė bei vėjelis pūtė maloniau… O kas dabar, čia, šitoje realybėje? Problemos, nes nepavyksta ano suvokimo, potyrio, išgyvenimo suderinti su dabarties situacija. Sveikatos, dvasios ramybės ir šiokios tokios harmonijos, sutarimo su pasauliu žiupsnį laimi tie, kurie suprato, kad gyvenimas -tai nuolatinės, neišvengiamos permainos, vienaip ar kitaip paliečiančios (ir pakeičiančios!) juos pačius. Tad ką daryti su prisiminimais? Su vakarykštėmis nuostatomis, nuovokomis, viltimis, kurios nebeatitinka šios dienos standartų? Stovėti ten, kur stovėjai – viena koja čia, kita ten? Perkelti koją ant vakar dienos plokštės ir pasakyti šiandienai: „Tu man nepatinki, todėl būk be mano pritarimo bei dalyvavimo“? Tvirtai, abiem kojomis atsiremti į dabarties plokštę, šios akimirkos, mados, visuomenės vertybių diktatą, ir nebesukti galvos nei sau, nei kitiems? Kai vyresnioji karta sako: „Jiems nebėra nieko švento“, šventumą ji suvokia ir matuoja savuoju matu bei masteliu. „Nešventieji“, tai yra tie, kurie priima naujovių iššūkį, prisitaiko ir gerai (ar net pernelyg gerai) jaučiasi, į bambančius ir reikalaujančius laikytis kažkada gyvavusių standartų žiūri kaip į muziejuje sukauptus reliktus arba net dar blogiau – gamtos nesuvirškintas atliekas. Taip į tėvų ir senelių tvarkos reikalavimus žvelgė „bitnikai“, hipiai, vėliau – pankai ir kiti neformalai, gal po kažkiek laiko iš mūsų šaipysis vadinamoji indigo vaikų karta. Tėvai sprendžia dilemą: pateisinti vos apsiplunksnavusių vaikų savarankiškumą, siekį laisvai rinktis partnerius, išbandyti ir keisti juos, arba įjungti „budėjimo režimą“, nuolat būti kovinės parengties, net neįsivaizduojant, kieno naudai tas karas baigsis. Darbdaviai renkasi: keturiasdešimtmečių patirtis ir nuoseklumas, sėslumas ar jaunystės pasitikėjimas savimi, energija ir rizikos pomėgis… Daugelis ir daugsyk renkamės tarp to, kas buvo ir kas yra arba bus. Kai po lūžio paliekame stovėti plačiai pražergtomis galūnėmis ant išsiskiriančių plokštumų, mūsų tyko katastrofa. Geriausiu atveju – pasireiškianti tik savigraužos smūgiais. Jei priimame neišvengtą kaip neišvengiamą, būname laimingesni. Ar bent jau nešnekame apie pasaulio pabaigą. Pasiguosti galėtume kad ir senųjų šumerų moraline patirtimi. Jie savo sunkiai iššifruotuose raštuose guodėsi, kad vaikai nebeklauso tėvų, mokiniai negerbia mokytojų, tad visas pasaulis rieda prapultin. Kas žino, ar jie buvo teisūs… P. S. Užmiršau prisipažinti, kad šį žodžių srautą sukėlė trys maži žodelyčiai: „Esi kažkokia senamadiška“. Štai taip. AUDRONĖ
Lūžiai, smūgiai, žodžiai…
