Vilija Priedininkienė save vadina pradedančia bitininke, nors jau turi aštuonerių metų patirtį. Į šį verslą ji nėrė atsitiktinai – iš tėvuko gavusi dovanų šešias bičių šeimas bei sūnaus iniciatyva, kuris ir pats tapo šio verslo dalininkas.
Priedininkų ūkyje šiuo metu beveik du šimtai bičių šeimų ir jis nuolat plečiasi.
Bitininkyste nesidomėjo
Vilijos tėvukas buvo labiau bitininkas mėgėjas. Dažniausiai laikydavo keletą bičių avilių – šeimos poreikiams. Šiam pomėgiui jau amžinybėn išėjęs žmogus atidavė ketvirtį amžiaus.
Bitininkė prisiminė, kad tekdavo padėti tėvukui sukti medų. Tuo ir baigdavosi jos pažintis su bitininkavimu.
Niekada nekildavusi mintis bitininkyste pasidomėti daugiau – tokio potraukio neturėjusi. Tačiau viskas pasisukę kitaip, kai prieš aštuonerius metus tėvukas dukrai perleido šešis bičių avilius. Dovanų dar pridėjęs Jono Krikščiūno, Lietuvos bitininkystės pradininko, gimusio 1888 m., knygą.
Tapo šeimos verslu
Tokia buvo pradžia. O šiuo metu pikeliškė bitininkyste užsiima drauge su Šiauliuose gyvenančiu sūnumi Mindaugu, kurį ir vadina tokio verslo iniciatoriumi.
Plačiau skaitykite antradienio laikraštyje.
Medus tai skanus, bet bitės skaudžiai kanda ir aš jų tiesiog bijau.
Ne vieną kartą esu pirkusi Vilijos bitelių medaus. Ir tikrai man atrodo, kad tai aukštos kokybės produktas. Vilija nebijo ant medaus indelio parašyti ir savo vardą, pavardę, telefono Nr. Noriu palinkėti, kad kitąmet būtų sėkmingas medunešis ir nepritrūktų šio gero produkto.
As tai paprastai medu perku turguje pas pazistama pardaveja. Jis visada duoda man paragauti, pasirinkti pagal spalva.
Grazi Vilijos sypsena.
Kvailas „Santarvės” sprendimas plačiau skaityti laikraštyje,kurio neaišku kur dabar rasti.Man šis straipsnis įdomus,nes aš jaunystėje padėdavau tėvui ,kuris daugiau kaip 20 metų jau miręs,bitininkauti.