Antradienį Židikuose ir Renave minint 145-ąjį Marijos Pečkauskaitės gimtadienį buvo įteikta 25-oji Rašytojos Šatrijos Raganos premija. Ji skirta mokytojai lituanistei, prozininkei Romualdai Žilinskienei.
Tęsdama pokalbių su Savivaldybės įsteigtų premijų laureatais ciklą, šios dvigubos jubiliejinės šventės išvakarėse pasiprašiau į jos buvusios kolegės Laimos SKABICKIENĖS, kuriai ši premija buvo skirta 1999-aisiais, pašnekoves.
– Jeigu Jums reikėtų papasakoti apie Šatrijos Raganą kaip apie gerai pažįstamą žmogų (kažkodėl įsivaizduoju, kad ši asmenybė Jums artima), ką pasakytumėte?
– Nenorėčiau lieti žodžių tiradų…
Ir vis tik Šatrijos Raganai padėkočiau už įskeltą pasitikėjimo savimi žiežirbą, kurią aitrino ir kiti šaltiniai.
– Skaitant M. Pečkauskaitės biografiją, nepaleidžia mintis, jog į Židikus ji atvyko jau su dideliu asmeniniu – žinių, įsitikinimų, vertybių – bagažu ir būtent čia jį visiškai „iškrovė“. Kas jai, mačiusiai pasaulio ir žinančiai, ko reikia siekti, galėjo būti svarbu čia, svieto pakraštyje?
– Kaip žinome, Marija Pečkauskaitė turėjo tokį stiprų dvasinį gylį, kuris neleido kankinamai liūdėti dėl brolio Vincento ar savo motinos mirties, juolab išsigąsti svieto pakraščio atsilikimo. Tęsti Motiejaus Valančiaus ir kitų kultūros nešėjų pradėtus darbus šiai geradarei buvo savaime suprantama – vadinasi, pasilenkti prie „mažutėlių“ buvo sąmoningas pasirinkimas.
Antanina Lėgaudaitė prisiminė, jog panelė Marija troško, „kad visi žmonės būtų mokyti, sveiki, apsirengę, kad nereikėtų skursti ir badauti tiems, kurie neturi tėvų, kuriuos apleido jėgos, ir artinasi senatvė“.
– Šalia tradicinio M. Pečkauskaitės asmenybės apibūdinimo: rašytoja, altruistė, labdarė – neretai pasigendu žodžio „mokytoja“. O Jūs?
– Prof. Viktorija Daujotytė Marijos Pečkauskaitės asmenybei taiko žodį „mokytojystė“. Tai nėra koks nors standartinis mokytojo darbas, prismaigstytas visokiausių metodikų ir pan.
Šatrijos Raganos mokytojavimas yra grįstas dvasinėmis vertybėmis – kai netelpama į 45 minutes. Tai man labai artima, suprantama. Pati dirbau mokykloje. Paskaitykime memuarus apie šią Mokytoją ir pasimatuokime, mieli mokytojai…
– Ar sutinkate su M. Pečkauskaitės teiginiu: „Laimė yra tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu teiki žmonėms kokią naudą.“ Ar dabar tai aktualu, kai naudą dažnas supranta vienaprasmiai, pragmatiškai?
– Visais laikais netrūko savanaudiško pragmatizmo. Žmonija įvairi. Židikiškių, patyrusių panos Marijos malonę, juk irgi buvo visokių. Bet vėl sklaidydama Žemaičių akademijos parengtus „Atsiminimus apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą“ (1997) iš ją prisimenančiųjų tekstų suprantu, kad šios iškilios asmenybės dvasinis aukštumas įkvėpė žmones gyvuoti ir sąmoningai siekti aukštesnių idealų. Argi tai nėra naudinga laimė atsidurti „taurių sielų pavėsyje“ (Kazimiera Rubinaitė)?
Labai svarbu, kad ir šiandien tiek daug mūsiškių solidarizuojasi su ukrainiečių tauta. O jau kažkas ten buvo nusprendę, kad esam įšalę abejingumo luituose, – nieko panašaus.
Tęsti geradarystę visais laikais įmanoma – tai patvirtina ir ši Šatrijos Raganos nusakyta analogija: „Į ramų ežero paviršių įmestas akmuo sukelia bangas, o tos bangos sukelia kitas bangeles. Akmuo jau seniai gulės dugne, o jo sukeltos bangos dar gamins bangeles, kol nuribuliuos iki ežero krašto.“
– Kaip, Jūsų nuomone, M. Pečkauskaitei pavyko visa tai suderinti – aukštus žmogiškuosius idealus ir sunkaus kasdienio gyvenimo realijas? (Pacituosiu Viktoriją Daujotytę: „Ji ėjo pati sunkiai išbrendamais Žemaitijos purvynais ir pusnynais, aukšta, tiesi, su ilgu tamsiu paltu ar kailiniais, su auliniais batais, kartais paskolintais iš kunigo Kazimiero. Su vaistais, šiltu maistu, tvarsčiais, su paguodos žodžiu.“) Ko reikia, kad taip galėtum? Ir kas veda?
– Mane tai jaudina, bet nestebina. Geradarystė prasideda nuo šeimos: prisiminkime, kaip buvo auklėjami bajorų Stanislavos ir Anupro Pečkauskų vaikai.
Aristokratiškosios inspiracijos rado atgarsį atsižadant savęs pagal F. W Foersterio principą būti dėl kitų ir nelaukti atpildo. Arba štai kad ir krikščioniškosios artimo meilės pernešimas į žmones, kurie ne visada padėkoja, ne visada apipila malonėmis.
Kadangi Marija vadovavosi stoikų laikysena (kai gyvenimas nėra kažkokios laimės duodamoji įstaiga), tai jai atsižadėti savęs nebuvo sunku – juk tarnystė išlaisvina, suteikia vidinio pilnumo.
Esu ne kartą klaususi savo mokinių, kaip jie jaučiasi, kai padeda kitiems. Sulaukdavau pastebėjimų, kad duodamas gali laimėti tą kažką, kuris tau priduoda pasitikėjimo.
Tai akivaizdu ir šiuolaikinės savanorystės plotuose.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
– Ką matote, įžvelgiate, kai žiūrite į jos nuotraukas? Tą, tradicinę gražiąją, ir tą, kur rašytoja juodais drabužiais ilsisi šalia savo keturkojo augintinio?
– Matau kalokagatiją: gražiame kūne graži siela. Ir nesvarbu, kur Ji, kada, su kuo – visur pulsuoja aukštoji energetika, primenanti antikinę kultūrą.
– Ar reikia šių dienų jaunam žmogui pažinti M. Pečkauskaitės asmenybę? Ir kokiu tikslu?
– Kasmet kovo pradžioje pasikartojame Marijos Pečkauskaitės gyvenimą kaip vertybinę abėcėlę. Aišku, apie šią rašytoją ir geradarę, atrodo, jau viskas išsakyta ir išrašyta, tad gal ir neverta begrįžti prie neva sustingusių egzistencinių ištakų, ypač jaunimui lyg ir neaktualių.
Bet, kad ir kiek kiltų abejonių šiuo klausimu, akivaizdu, kad kultūros kanonas neturi šansų sustabarėti, nes būtent jis (kanonas), Manto Adomėno teigimu, padeda suprasti, „kas esi“, „kaip tampi savimi“.
Juk ir šiandien jaunuoliai susitinka su įvairiausio plauko aplinkybėmis. Jos, kaip žinia, ima ir paklausia: ką čia veiki? Ypač dabar kuo užsiimi, kai pašonėje – grėsmingi kariniai konfliktai, kai tvyro ekologijos problemos, kai mąstantis ir sąmoningai gyvenantis žmogus pakeičiamas biorobotu ir t. t.
Žodžiu, globali civilizacijos krizė, kelianti pavojų visos žmonijos išlikimui, verčia kiekvieną iš mūsų giliau pažvelgti į save ir pasitikrinti pamatines vertybes. O jas dažniausiai liudija darbai, susiję ne su vienadieniais projektais.
Įsiminė lenkų teatralo K. Czyževskio mintis, nuskambėjusi šių metų „Kultūros barų“ (1/2) puslapiuose: „Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį.“
Mintis iš esmės girdėta, bet nuostabu tai, kad ji, ištarta XXI amžiuje, viltingai tęsia ir mūsų kultūros pirmtakų kilnius darbus – turiu omeny Marijos Pečkauskaitės kultūrinę misiją.
Kvaili klausimai – super atsakymai.