Šisbeitauskas
Gyvenimas kasdien tobulėja ir gražėja. Aišku, ne visada ir ne visur. Štai nuotraukoje neseniai pamačiau, kad prie geležinkelio stoties pastatytas gražus fontanas veikia. Užfiksavot? – Nuotraukoje, nes kiek teko eiti pro šalį, niekaip nesiseka jo pamatyti veikiant, kaip sakoma, gyvai, savo akimis.
Apie miesto fontanus jau esu kalbėjęs ne kartą. Vieni jų veikia, kiti – ne, o kai kurie – įvairiai. Pamenu, kokios gražios buvo iškilmės, kai miestiečiams savivaldybės ponai, statybininkų atstovai pristatė renovuotą Melioratorių parkelį ir naują, linksmomis čiurkšlėmis iš po žemių trykštantį fontaną. Susidomėjęs, ką tas čiurkšlys veikia dabar, nepatingėjau dviračiu pralėkti pro tą vietą.
IR KĄ JŪS MANOT? Vaizdelis, kaip kažkada vis kartojo vienas šalies politikų, buvo nekoks: labai silpnai varvėjo keletas apgailėtinų vandens srovelių. O aplinka apie tą, liežuvis neapsiverčia sakyti, fontaną, skurdi, netvarkyta, prišiukšlinta.
Matydamas tą širdžiai ir akims nepriimtiną vaizdą, vėl grįžau prie pamąstymų apie Europos Sąjungos investicijas: kas iš to, jei panaudojome tuos milijonus, papuošėme miestą, o paskui to nesugebame išsaugoti? Laikui bėgant visos europinės grožybės be šeimininko pavirs tokiomis pat skurdžiomis, kaip ir tas fontanas.
Žemaitijos gatvės gėlynai tokia skurduma jau virsta: iš po kažkada gražiai atrodžiusių dekoratyvinių skiedrų kyšo polietileno skiautės, staliukai ir suolai nublukę, aprašinėti, praradę savo, kaip sakoma, prekinę išvaizdą. Tik augalai dar šiaip ne taip laikosi, auga ir veši.
Ką darysime? Negi lauksime, kol ta pati Europos Sąjunga vėl skirs pinigėlių, kad rajono ar miesto valdžia galėtų pasirūpinti renovuotų erdvių renovacija?
Neseniai atnaujintoje Naftininkų gatvėje prie įvažiavimų į daugiabučių namų kiemus asfalte kai kur žiojėja skylės. Ties šios gatvės 34-uoju namo buvo tokia duobė, kad po lietaus jai virtus bala, kliūtis tapo net pavojinga: teko girdėti, kad paspirtuku važiavęs vaikas, net neįtaręs apie duobę, taip griuvo, jog nusibrozdino rankas bei kelius ir net nusiskėlė dantį. Dabar ta vieta užpilta skalda, tad belieka tikėtis, kad ji bus užpilta ir asfaltu.
Pradėjau nuo to, kad viskas gražėja ir tobulėja, bet kažkaip nukrypau į netvarką.
Mažeikiškiai šiemet pagaliau gali džiaugtis renovuoto Senamiesčio parko erdvėmis, čia juos jau sukvietė keletas masinių renginių – vieta iš tiesų patogi, jauki ir viliojanti čia užsukti. Tad nesuprantu kai kurių švenčių organizatorių, įpratusių jas rengti pavenčiuose prie miesto paplūdimio. Ne už kalnų ir ten vyksiantis dar vienas pramoginis renginys, kurio rengėjai sukiša savo sceną vos ne į krūmus, o palijus ten tenka braidyti po purvynus. Šiemet lietaus gal nebus, tad ir ta muzikos šventė gal praeis be nepatogumų.
Šią savaitę mažeikiškiai, tikri žemaičiai, dalyvavo savo vienybės dienos renginyje, į kurį, be jos organizatorių motociklininkų, susirinko tikrai nemažai žiūrovų. Šitą renginį būtų galima įrašyti į Mažeikių istorijos knygą, nes bene pirmą kartą suaugusiesiems skirtame renginyje nebuvo prekiaujama jokiu alkoholiu – nei alumi, nei jaunimą svaiginančiu sidru, nei jokiais „kisais“ ar kitokiais alkoholiniais kokteiliais. Ir viskas praėjo šauniai, be jokių svirduliavimų ar perdėto emocijų reiškimo. Pasirodo, kad tokie dalykai įmanomi ir nebūtina šventėse dalyvauti apšutus ar padauginus kad ir to paties alaus.
Žemaičiai yra žemaičiai – jų jėga ir stiprybė vienybėje, o ne išgertų bokalų skaičiuje. O renginio organizatorius belieka tik sveikinti, kad jie neišsigando būti nepopuliarūs ir negirdė tautos.
Dabar kita, mano jau ne kartą liesta tema – kiek beveik keturiasdešimt tūkstančių gyventojų turinčiame mieste yra spaudos kioskų? Alumi, picomis ir kebabais prekiaujančių daugiau. O tokių, kur būtų galima nusipirkti laikraščių, žurnalų, vokų ar pašto ženklų, suskaičiavau tik du. Ir abu jie senamiestyje. Mažeikių mikrorajone nusipirkti paprasčiausią laiškui skirtą voką neįmanoma. Būtent tai ir paskatino mane padiskutuoti šia tema. Prieš keletą mėnesių buvau nuėjęs įsigyti vokų į Laisvės gatvėje esantį, mažeikiškių vadinamąjį senąjį paštą. Kelias dienas iš eilės ėjau, bet ten pamačiau tik didžiules eiles ir, kiek supratau, tie žmonės jose laukė tikrai ne vokų ar pašto ženklų nusipirkti. Ar nederėtų ir ten kiek kitaip organizuoti darbą?
Taigi, gerbiamieji verslininkai, turite nišą, kurioje įmanoma realizuoti savo verslą. Nenorėčiau galvoti, kad spaudos kioskams koją kiša valdininkai – juk kai kurie jų taip pat gyvena mikrorajone ir nusipirkti laikraštį ar voką laiškui nori čia pat, vietoje, o ne eiti į paštą ar stovėti kurio nors prekybos centro eilėje. Bet tiek to.
Šiandien Mažeikiuose, tiksliau Šerkšnėnuose, neeilinė diena – Aviacijos šventė. Aš ją pasitinku kaip antrąją, nors yra prisimenančių, kad tokia šventė yra buvusi ir sovietiniais laikais.
Kviečiu mažeikiškius pajudinti kaulus ir nuvažiuoti pasižiūrėti tikrai nekasdieniškų vaizdų. Pasinaudokite nemokamų autobusų paslaugomis – taip bus patogiau ir jums, ir renginio organizatoriams.
sisbeitauskas@santarve.lt
