Baigusi studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Nijolė Mažeikienė penkerius metus dirbo pedagoginį darbą. Nerasdama galimybių visiškai atsiskleisti, išreikšti save, matydama, kad materialinis atlygis neadekvatus įdėtam darbui, moteris pasuko ieškojimų keliu. Tarp įvairiausių darbų ji bandė kabintis ir į nuosavą verslą.
Anot Nijolės, gyvenime buvo visko: ir pakilimų, ir duobių. Šiandien ji turi gyvenimo tikslą, motyvą, žino, dėl ko gyvena, ir stengiasi išnaudoti visas savo galimybes.
JAUTĖSI ĮSPRAUSTA
Į ĮSTATYMŲ RĖMUS
Iš Kretingos kilusi Nijolė, įgijusi diplomą, pasuko į Šiaulių pionierių namus. Dirbo metodininke. Ištekėjus, jauna šeima greitai gavo butą Mažeikiuose, ir nuo tada ji čia. Nijolė jau pažįstamą darbą tęsė Pionierių namuose, bet netrukus pasiūlė vietą Profesinio orientavimo kabinete, tad išėjo ten.
Paskutinis pedagogės bandymas atiduoti savo širdį pasirinktai specialybei, maksimaliai realizuoti savo sugebėjimus, buvo darbas su šešiamečiais. Iš pradžių dirbo mokykloje pradinių klasių mokytoja, vėliau – darželyje.
Užteko keleto metų, kad mokytoja perprastų visas pedagoginio darbo „plonybes“. Labai slėgė suvokimas, kad esi įspraustas į įstatymų rėmus, kad tau neduota pajausti kūrybinės laisvės, kad dirbant nevalia improvizuoti. Nijolė nesijausdavo rami, nes, nežiūrint to, kad ir labai stengėsi, niekada nežinojo, kaip bus įvertintas jos darbas. Juolab kad nebuvo materialinio skatinimo.
Užtat su vaikais mokytoją siedavo glaudus tarpusavio ryšys, supratimas ir abipusis pasitikėjimas.
„Kai pavasarį per klasės langus imdavo kaitinti saulutė, vaikai tapdavo apatiški ir viskam abejingi. Vidinis balsas man sakydavo, kad negalima kankinti vaikų. Nors pagal programą turėdavau išaiškinti pamokos temą, vietoj to išsivesdavau vaikus į gamtą, parką, prie upės. Užtat kitą dieną, tarsi atsidėkodami, vaikai labai stropiai ir su užsidegimu nuoširdžiai darydavo viską, ką tik jiems užduodavau,“ – pasakoja Nijolė.
Siekimas išsivaduoti iš priklausomybės, ieškojimas vidinės raiškos buvo priežastis, dėl kurios moteris atsisveikino su pedagoginiu darbu.
KIEKVIENAM
SAVAS GYVENIMAS
Nijolė turi savą gyvenimo filosofiją. Pasak jos, laimingi tie, kurie iš karto atranda savo vietą ir kryptį gyvenime, tie, kurie dirba mėgstamą darbą, gyvena su tokiu žmogumi, su kuriuo jaučiasi laimingi. Laimingi todėl, kad gali gyventi savo gyvenimą, kad nėra žaislas kito rankose, nejaučia priklausomybės.
Moteris visada su pagarba žiūrėjo į tas šeimas, kuriose vyrauja tarpusavio pagarba, supratimas ir tolerancija. Jai malonu matyti, kai partneriai šeimoje vienas kitą priima tokius, kokie jie yra, ir nieko nesistengia keisti. Tačiau, sako Nijolė, gyvenime dažniausiai būna kitaip. Kodėl? Atsakymą ji jau seniai žino. Ogi todėl, kad gyvenimo sampratą kiekvienas atsinešame iš vaikystės. Niekas mūsų nemokė ieškoti savyje atsakymo į klausimą, kokia mano paskirtis gyvenime, ko aš iš tikrųjų iš jo noriu.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, esi priverstas ieškoti atsakymo į klausimą, ką daryti toliau. Vidinis impulsas naujiems ieškojimams atsiranda tik tada, kai žmogus papuola į ekstremalias situacijas.
Iširus santuokai Nijolė pajuto didesnę atsakomybę už vaikus, už savo pačios veiksmus.
„Tada aš tarsi įkvėpiau gaivaus oro. Paskui save uždariau vienas duris ir atvėriau kitas. Viena pati pradėjau planuoti gyvenimą, suvokiau, kad esu visiškai nepriklausoma,“ – apie naują savo gyvenimo etapą, kuris sutapo su jos išėjimu iš mokyklos, pasakoja pašnekovė.
IEŠKOTI IR ATRASTI
PADĖJO LITERATŪRA
Prasidėjo ieškojimai. Širdžiai reikėjo dvasinio peno. Nijolė niekada nebuvo labai tikinti, tad atsakymo į iškilusius klausimus ieškojo knygose. Perskaitė daug psichologinės, ezoterinės literatūros. Suvokus, kad šalia mūsų yra ir kitas, nematomas pasaulis, gyvenimas įgijo kitą spalvą ir prasmę. Pasikeitė ir jo kokybės samprata.
Nijolė padarė dar vieną „atradimą“ – suprato, kad žmoguje glūdi begalinė jėga, kurią ne visi moka išreikšti. Kiekvienas gali įveikti save patekęs net į pačias neįtikimiausias situacijas, rodos, net visiškai neįmanomus dalykus.
„Draugė lankė parapsichologijos kursus. Iš jos ir sužinojau, jog žmoguje slypi tokia jėga, kad panorėjęs jis gali rankomis sulankstyti kieto metalo šaukštą. Tereikia tik labai sukoncentruoti savo mintis. Ne stebuklai vyksta, kai jogai kumščiu trupina storiausius ledus, skaldo plytas, laužo lentas, plikais delnais sukala vinis. Arba gulasi ant metalo spyglių, eina per stiklus ar basomis kojomis vaikšto degančiomis žarijomis. Šaukštą lanksčiusi, ėjusi per žarijas esu ne kartą. Tai darau kartkarčiais, kad patikrinčiau save,“ – sako Nijolė, kiekvienais metais dalyvaujanti Palangos „Ruonių“ šventėse.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Į VERSLĄ
Atsisveikinusi su mokykla, buvusioji pedagogė ėmėsi megzti, gamino suvenyrus, išbandė prekybininkės profesiją. Tačiau tai buvo tik bandymas ieškoti savo vietos gyvenime, stengiantis atsakyti į klausimus, ką aš galiu, ko noriu, koks mano gyvenimo tikslas.
Nijolė nenorėjo dirbti kitam. Ji sako įsitikinusi, kad daugelis darbdavių – nedvasingi žmonės, nenori ir nesistengia suprasti jiems dirbančių žmonių. Kraudamas kapitalą kitam, pagaliau sulauki tik vieno rezultato – prarandi sveikatą, o tada jau esi priverstas mąstyti, ką daryti toliau, nes toks tu niekam nebereikalingas.
Padariusi išvadą, kad labiausiai savo kūrybinius sugebėjimus ji galėsianti išreikšti nuosavame versle, Nijolė įkūrė firmą „Apuokas“, pristatančią patiekalus į namus. Tai buvo laikas, kurį moteris prisimena su malonumu.
„Buvo nelengva, bet gera ir įdomu. Pradėjus užsidarinėti daugeliui stambių firmų, kurių darbuotojai buvo nuolatiniai mūsų klientai, sumažėjo užsakymų ir tada supratau, kad mūsų verslas – jau praeitas etapas. Tačiau įgyta patirtis labai pravertė tolesniame versle,“ – sako moteris.
Dar ilgą laiką po to, kai užsidarė „Apuokas“, mažeikiškiai, Nijolės pažįstami apgailestavo ir su nostalgija prisiminė firmos klestėjimo laikus, kai ji buvo tokia reikalinga, išskirtinė ir garsi savo paršiukais, cepelinais, kurių didžiausiam buvo sunaudoti net septyni maišai bulvių.
VERSLAS PAKEITĖ
CHARAKTERĮ
„Kas ieško, tas atranda, – įsitikinusi Nijolė. – Užsiėmimų yra įvairiausių. Kai žinai, ko nori, užtenka mažo kabliuko, kad pradėjęs nuo smulkmenų, galėtum padaryti didelius darbus.“
Besidomėdama verslo literatūra, Nijolė suprato, kad moteris labiausiai save gali išreikšti kosmetikos ir jos reklamos versle. Ji turi savo įmonę, kurioje gali visiškai save realizuoti. Jai patinka naujos pažintys su žmonėmis, patinka stebėti jų gyvenimą, teikti patarimus, padėti moraliai, dalinantis savo žiniomis.
N. Mažeikienė sudarė reklamos sutartį su UAB „Kosmitas“, kuri dirba su italų firmos „Fairness“ kosmetika ir reklamuoja šios bendrovės produkciją. Kasdienis darbas jai tarsi šventė. Ji susitikinėja su žmonėmis, pataria, kaip pradėti ir plėtoti verslą, kokią naudoti kosmetiką, su savo reklamuojama produkcija atlieka makiažus, jos privalumus demonstruoja kuriant šukuosenas.
Be šitų darbų, verslininkė skaito paskaitas Lietuvoje ir Latvijoje.
„Gyvenime buvau nedrąsi, neryžtinga, nepasitikinti savimi. Maniau, kad tos savybės yra įgimtos, bet, pasirodo, viskas yra įgyjama. Tikslo siekimas išmokė dirbti su auditorija. Dabar jaučiuosi ramesnė, tvirtesnė, nebe taip jaudinuosi ir nesutrinku dėl smulkmenų. Labai gerai žinau, jog tam, kad turėčiau ką pasakyti žmonėms, pati turiu nuolat tobulėti, augti, viskuo domėtis ir siekti profesionalumo savo darbe,“ – Nijolė apibūdina, kaip darbas pakeitė jos charakterį ir gyvenimą.
DŽIAUGIASI KIEKVIENA DIENA
Už žmogaus pastangas anksčiau ar vėliau paprastai ateina atlygis. Nijolei už jos darbo rezultatus bendrovės vadovai kasmet jau penktą kartą skiria po skatinamąją kelionę. Aplankė Čekiją, Vengriją, Italiją, Egiptą, Kanarų salas. Nijolei labai patinka keliauti, pamatyti kitas šalis ir miestus.
Pasak jos, kelionės ne tik plečia akiratį, bet ir užkrečia kelionių „liga“. Jos puikus akstinas stengtis dirbti, kad pelnytum tokį atlygį.
Nijolė yra įsitikinusi, kad mūsų gyvenimas priklauso tik nuo mūsų pačių. Reikia džiaugtis kasdiene kelione, kuri ir yra mūsų laimė, nes rytojaus gali ir nebūti. Kai tu tai žinai, stengiesi iš gyvenimo paimti viską.
„Stengiuosi branginti kiekvieną minutę. Bendrauju tik su tais žmonėmis, su kuriais man gera. Niekada nepamirštu, kad turiu ruoštis Išėjimui. Taip reikia, kad, atėjus Tam momentui, nesigailėčiau, jog kažko nepadariau ar gyvenau ne taip, – apibrėžia savo gyvenimo credo pašnekovė. – Stengiuosi nekreipti dėmesio į smulkmenas. Ar verta? Reikia siekti ne materialių dalykų, dėl kurių žmonės dažnai pameta galvą, bet tenkinti vidinius poreikius, atsižvelgti į savo sielos troškimus. Tai mane padaro visiškai kitokią kaip asmenybę, ir tik dėl tų dalykų jaučiu pasitenkinimą“.
Paklausta apie savo gyvenimo krizes ir nesėkmes, Nijolė prityla ir susimąsto. Sako nenorinti gręžiotis į praeitį. Iš jos ji į šiandieną atsineša tik tai, kas gera. Iš jos ji mokosi, iš jos semiasi stiprybės ir niekada nieko nedaro aklai. Anot jos, praeitis sukūrė ją tokią, kokia ji dabar yra.
Moteris savo dukroms ir jų šeimoms rašo gyvenimo pamokymų knygą. Joje nurodo, į ką atkreipti dėmesį, norint būti laimingam, duoda finansinių patarimų, fiksuoja išmintingų žmonių mintis, moko to, ko pati būdama jauna nemokėjo.
Tas gyvenimo pamokas dabar ji perteikia kaip gyvenimo dogmą.
„Tikiu, kad tai gerai, kad ta mano „knyga“ parašyta neveltui ir nebus numesta“, – sako ji.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: N. Mažeikienė sako užsikrėtusi kelionių liga.
Mažeikiškė savo dukroms rašo gyvenimiškų pamokymų knygą
