Liepos 26-ąją, per pačias Onines, mažeikiškė Ramunė ir jos vyras Sirijos pilietis susilaukė šeimos. Ne šiaip sau vieno vaikelio, o viso trejetuko. Nors sutuoktiniai gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose, bet gimdyti mama nusprendė Lietuvoje.
Su dviem dukrytėm ir sūnumi, kuriems ką tik suėjo penki mėnesiai, Ramunė SenkutėSaloum dabar įsikūrė Mažeikiuose pas tėvus, o jos vyras Šiadi Saloum dirba Emyratuose, kad išlaikytų savo šeimą.
„Man dabar net juokas ima, kai jaunos mamos guodžiasi, kaip sunku auginti naujagimį. O ką jos darytų, jei iš karto tektų auginti tris?“ – šypsosi Ramunė.
BŪRĖJA BEVEIK ATSPĖJO
Ramunei buvo gal 20, kai ji, pirmą kartą atsidūrusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, sutiko moterį, atvykusią iš kažkurios Vidurinės Azijos valstybės pas savo seserį. Toji moteris mokėjo burti kortomis, ir merginai kilo pagunda sužinoti savo ateitį. Būrėja nurodė nusipirkti naują kortų kaladę, kurios nebūtų lietusios niekieno rankos. Norėdama, kad Ramunė ja patikėtų, išdėliojusi kortas būrėja pasakė jai faktą iš praeities: „Būdama maždaug vienuolikos metų buvai susilaužiusi ranką“. Tai buvo tiesa, ir Ramunė kitomis akimis pažvelgė į būrėją.
Moteris jai pasakė, kad savo būsimojo vyro ji dar nėra mačiusi, jiedu susipažinsią po 4–5 metų. Jis būsiąs iš kitos šalies, tamsių plaukų. Susituokę jie gyvensią tolimoje šalyje, tikrai turėsią du vaikus, kurie atsirasią labai greitai vienas paskui kitą. Gal jie būsią net dvynukai. O trečias vaikas bus arba ne.
Panašiai ir atsitiko. Su savo būsimuoju vyru Ramunė susipažino būdama 25-erių, ištekėjo – 28. Kai jai suėjo 31, jiedu nusprendė, kad reikia mažylio. Besilaukiančiai moteriai jau po pirmos echoskopijos daktarai pasakė, kad po jos krūtine plaka dvi širdutės.
Dar po kurio laiko medikai patikslino: moteris laukiasi trynukų.
Būrėjos pranašystė išsipildė. Mažyliai gimė vienas po kito minutės skirtumu.
IŠVAŽIAVO Į EMYRATUS
Ramunė gimė ir augo Mažeikiuose. Dar mokydamasi 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Gabijos gimnazija), daug metų šoko vaikų šokių kolektyve „Spragtukas“, po to perėjo į „Tango“. Baigusi vidurinę, mokėsi Vilniuje, „Femina Bona“ grožio institute. Po penkių mėnesių kursų ji tapo masažo, makiažo, veido ir kūno priežiūros specialiste.
„Atsitiktinai sutikau pažįstamą, kuri pasidomėjo, ar aš nenorėčiau dirbti užsienyje, viešbučio sporto klube, kur reikalingos masažistės. Ilgai nesvarsčiusi išsiunčiau dokumentus į Jungtinius Arabų Emyratus, ir netrukus iš vieno viešbučio gavau kontraktą, kurį pasirašiau dvejiems metams. Ten pat man sutvarkė vizą, nupirko bilietą kelionei, taigi liko tik sėsti į lėktuvą“, – apie kelionę pasakoja pašnekovė.
Iš Mažeikių į Emyratus išsiruošė dviese. Ramunės bendrakeleivė vyko į tą patį Alaino miestą, į tą patį viešbutį dirbti restorane padavėja. Pasiekusios tikslą merginos nesijautė labai nejaukiai, nes ten restorane padavėjomis jau dirbo kelios lietuvaitės iš Šiaulių, Vilniaus.
Nors Ramunė mokykloje mokėsi anglų kalbos, iš pradžių buvo sunkoka bendrauti. Ji mokėjo tik paprasčiausius žodžius, trūko profesinių terminų. Tačiau per porą mėnesių kalbos pramoko, ir iš karto tapo lengviau.
VIENAS Į KITĄ
ŽVELGĖ ATSARGIAI
Mergina buvo nusprendusi padirbėti tik tuos dvejus metus. Nori nenori tekdavo bendrauti su arabais. Tamsesnio gymio, rudom tamsiom akim, jie ne tik išvaizda skiriasi nuo europiečių. Dėl garsios kalbos Ramunei susidarė įspūdis, kad jie nuolat tarp savęs barasi. Skirtinga kultūra, neįprastas bendravimas merginą vertė vengti artimesnių ryšių su jais.
Pagal arabų papročius, jų moterys su svetimais vyrais negali bendrauti, kartu gurkšnoti kavą. Tai smerktina. Tačiau europietėms, kurių kultūra ir auklėjimas visai kitoks, arabai šių reikalavimų netaiko.
Po kurio laiko Ramunė atkreipė dėmesį į vieną iš visos emocingos kompanijos išsiskiriantį jauną vyriškį. Jis niekada neišsišokdavo, garsiai nereikšdavo savo nuomonės, būdavo ramus ir tylus. Po truputį labai atsargiai jiedu pradėjo bendrauti. Mergina sužinojo, kad Šiadi (Chadi) Saloum čia atvyko iš Sirijos, yra sirų tautybės, bet išpažįsta krikščionybę. Jis diplomuotas virėjas, dirba tame pačiame viešbutyje kaip ir ji.
„Kaip mums atrodo, kad arabai savo moteris engia, išnaudoja, užrakina devyniomis spynomis, o patys, baisūs ir barzdoti, laksto su kinžalais aplink, taip ir jie įsitikinę, kad pas mus Europoje – palaida bala. Jie mano, kas čia nėra normalių šeimų, kad tėvai neprižiūri savo vaikų, o visos moterys laisvo elgesio ir lengvai prieinamos“, – apie tai, kaip jie įsivaizdavo vienas kito aplinką, pasakoja Ramunė.
Nenuostabu, kad ir Šiadi iš pradžių labai nepatikliai ir atsargiai žvelgė į savo naująją draugę.
IŠVYKO Į KUVEITĄ
Pasibaigus kontraktui, Ramunė gavo pasiūlymą vykti į Kuveitą. Šiadi tam neprieštaravo, ir ji vėl pasirašė kontraktą dvejiems metams. Dirbo masažiste viešbutyje, tik daug didesniame, priklausančiame „Hiltono“ viešbučių tinklui. Čia mergina įgijo labai daug profesinių žinių.
Į Kuveitą ji atvyko 2002-aisiais, o jau kitais metais Irake prasidėjo karas. Irako santykiai su Kuveitu nėra draugiški. Tarp šių besiribojančių valstybių yra nesutarimų dėl naftos, taigi gyventi šalia tokio kaimyno nebuvo labai saugu. Kuveitas – amerikiečių karinė bazė, todėl daugumoje viešbučių gyveno amerikiečių kareiviai ir žurnalistai iš viso pasaulio.
Ramunė prisimena, kaip naktimis, pradėjus kaukti pavojaus sirenoms, reikėdavo šokti iš lovos ir bėgti į lauką, kad griūvančio pastato sienos nepalaidotų po griuvėsių krūva. Jei sirena užklupdavo klientei darant masažą, Ramunė aprengdavo ją chalatu ir vesdavosi į apačią.
„Vėliau pripratau prie tų sirenų, ir jei jos imdavo kaukti naktį, nebereaguodavau. Apsiversdavau ant kito šono ir miegodavau sau toliau“, – prisipažįsta ji.
Laikinas poros išsiskyrimas tapo lyg ir savotišku jausmų išbandymu, ir jie nusprendė susituokti. Pasiruošimas užtruko apie pusę metų. Reikėjo laiko, kol iš Sirijos vyriausybės buvo gauti visi leidimai, tarp jų ir leidimas tuoktis Sirijoje. Ramunė nutraukė kontraktą, po pusantrų metų paliko Kuveitą ir išvažiavo į Siriją. Šiadi artimieji gyvena Holmse, antrame pagal dydį mieste po Sirijos sostinės Damasko. Vietovė graži, kalnuota, netoli Viduržemio jūra.
VESTUVĖS VYKO SIRIJOJE
Į Siriją atvažiavo ir Ramunės tėvai. Vestuvėse dalyvavo gausi jaunojo giminė. Ramunė sako, jog mamai širdis gal ir skaudėjo, kad dukra teka už užsieniečio, tačiau ji to neparodė ir apie kokius nors draudimus nebuvo nė kalbos. Ji leido dukrai pačiai spręsti savo likimą.
Su uošviais merginai taip pat pasisekė. Nors jie, sužinoję apie tokį sūnaus pasirinkimą, nešokinėjo iš džiaugsmo, bet reagavo ramiai. Abu Šiadi tėvai labai tolerantiški, ypač šauni anyta, pradinės mokyklos direktorė. Skirtingai negu dauguma arabų, jie nesikišo į jaunųjų santykius, jų gyvenimą. Ramunė pastebėjo, kad jie apskritai labai geri žmonės. Ji iki šiol beveik nepirko drabužėlių savo mažyliams: iš Sirijos nuolat keliauja siuntiniai.
Vestuvėse dalyvavo apie 160 žmonių. Pagal juos, tai kuklios vestuvės. Kai tekėjo Šiadi sesuo, buvo apie 800 žmonių.
Sirijiečiai labai draugiški, svetingi, kultūringi žmonės, labai saikingai geria – per visas vestuves buvo išgerti tik trys buteliai viskio. Užtat per vestuves čia daug valgoma ir šokama. Tiek, kiek mes išleidžiame gėrimams ir maistui, jie – gėlėms ir puošmenoms. Jų vestuvinės puokštės tokios didžiulės, kaip pas mus laidotuvių vainikai.
„Nuėjome su vyru Mažeikiuose į turgelį, norėdami kažkieno gimtadieniui nupirkti puokštę. Nenuostabu, kad Šiadi pirštu bakstelėjo į laidotuvių vainiką“, – juokiasi Ramunė.
ŽMONĖS
LABAI PUOŠIASI
Per neilgą viešnagės Sirijoje laiką Ramunė pastebėjo, kad žmonės ten labai gražiai rengiasi. Per vestuves moterys į bažnyčią eina vienais drabužiais, į puotą – kitais. Ten priimta vienus svečius kviesti tik į bažnyčią, o kitus – ir į bažnyčią, ir į puotą. Jauniesiems dovanoja aukso arba pinigų. Jei aukso – tai jaunajai, jei pinigų – tai jaunajam.
Sirijoje krikščionės merginos nešioja labai atvirus drabužius, mini sijonukus, batelius aukšta pakulne. Net ir dieną makiažas labai ryškus, nagai lakuoti. Į gatvę be makiažo jos nekels nė kojos. Tiek vyrai, tiek moterys itin įpratę kvėpintis.
Medaus mėnesį jaunavedžiai praleido Palmiroje, senoviniame Bizantijos laikų mieste su architektūriniais statiniais, šventyklomis, išlikusiomis kapavietėmis. Tai miestas dykumoje, oazė, kurioje iš gelmių trykšta vanduo ir auga palmės. Ši vieta gausiai lankoma turistų.
Viešbutyje jie praleido keturias dienas. Kartu keliavo ir Ramunės tėvai. Jie gyveno už sienos, o Šiadi juokėsi, kad jam dar neteko girdėti, jog per medaus mėnesį jaunavedžius saugotų uošvė.
ATGAL Į
EMYRATUS
Po įspūdingos kelionės jaunoji pora sugrįžo į Emyratus. Tik dabar jau į sostinę Abu Dabi. Vyras dirbo vyriausiuoju viešbučio virėju, Ramunė rado masažistės darbą.
Šiandien ji gali pasakyti, kad užsieniečiams pinigai ten iš dangaus nekrinta. Nors pažadėtą algą gauni visą, nes nėra jokių mokesčių, tačiau nėra ir jokių socialinių garantijų. Susižeidei – tavo bėda. Jei dirbanti moteris pagimdo, jai darbdavys apmoka už 45 dienas, ir tai yra viskas.
Vietiniai gyventojai naudojasi visomis privilegijomis. Jie mokesčių taip pat nemoka, bet susirgus gauna geriausią gydymą, užsieniečių – anglų, amerikiečių, vokiečių gydytojų konsultacijas. Ir visa tai nemokama.
Moterys ten nėra beteisės. Jos puošiasi ir, nors nevaikšto vienplaukės, veido neslepia. Labai prisižiūri, naudoja kosmetiką. Vyrai jau neturi kelių žmonų, esą dėl to, kad šių poreikiai labai dideli, todėl būtų labai brangu išlaikyti. Visos žmonos ir vaikai turi būti išlaikomi vienodai.
Praėjo treji metai. Sutuoktiniai nusprendė, kad jiems reikia šeimos. Kadangi Ramunė buvo jau 31-ų ir dar negimdžiusi, ginekologas jai paskyrė stimuliuojančių vaistų ir vitaminų.
GIMDYTI NUSPRENDĖ
LIETUVOJE
„Stimuliatoriai taip paveikė, kad atsitiko tai, ką išpranašavo būrėja“, – juokiasi moteris.
Abu Dabi medikai nustatė, kad Ramunė laukiasi trynukų: dviejų mergaičių ir berniuko. Sutuoktiniai nusprendė, kad gimdyti reikėtų Lietuvoje. Tada vaikai turės Lietuvos pilietybę, važinėjant nebus tiek vargo su vizomis, į juos mažiau žvairuos kaip į kokius teroristus, jie lengviau integruosis į visuomenę. Kol Lietuvoje neįteisinta dviguba pilietybė, tol vaikai bus tik lietuviai.
Mažeikių ginekologai patvirtino faktą, kad į pasaulį ruošiasi ateiti trynukai, ir patarė važiuoti gimdyti į Kauną. Ramunė savaitę išgulėjo Kauno klinikų akušerijos skyriuje. Buvo nuspręsta gimdyvę operuoti, nelaukiant gimdymo pradžios. Skyriaus vedėjas, atlikęs Cezario pjūvį, labiau jaudinosi dėl mamos nei dėl naujagimių. Operacija pavyko normaliai, mažyliai gimė 7,5 mėnesio. Berniukas svėrė 1956, viena mergytė – 1880, kita – 1564 gramus. Jų ūgis buvo nuo 43 iki 46 centimetrų. Kūdikiai neidentiški, nes kiekvienas vystėsi skirtingose placentose.
Daugiavaikei mamai buvo skirta nemokama palata – vienutė. Jai padėti atvažiavo mama, nes moteris negalėjo keltis iš lovos, ir mama pas naujagimius, kurie apie 20 dienų išbuvo inkubatoriuje, vežiojo ją vežimėliu.
Anot Ramunės, tuo metu buvo tikras naujagimių bumas, jų tiesiog nebebuvo kur guldyti. Tad mažiausioji jos mergytė tai glausdavosi prie sesers, tai prie brolio. Berniukas gimė didžiausias, bet per tris ligoninėje praleistas savaites mergytės pralenkė brolį.
ATVAŽIAVO TĖTIS
Šiadi į Mažeikius atvažiavo, kai mažyliams buvo maždaug mėnuo. Jis leido Ramunei šiek tiek pailsėti ir išsimiegoti. Vyras puikiai susitvarkė su visomis trimis atžalomis. Tėtis paimdavo ant rankų du ir nešiodavosi po kambarį. Mergaitė, kuri gimė pirmoji ir kuriai tėvai davė Paulos vardą, ramiausia ir kantriausia. Taigi ji paprastai guli tyliai, o raminti tenka tik kitus du. Kaprizingiausia pati mažoji, Sofi, o Markus labai draugiškas, mėgsta moteris, kurias rankutėmis tyrinėja ir neverkia tol, kol viskas gerai. Tačiau jeigu tik pavėluoji jį pamaitinti, kyla toks triukšmas, kad nebėra kur dėtis.
Maitinti juos reikia kas tris valandas. Ramunė juokauja, kad juos vis dar maitina „motulė Maxima“. Beje, kaip ji paskaičiavo, mažyliams išlaikyti per mėnesį tenka išleisti iki 2000 litų. Ir tai tik sauskelnėms, maisteliui, vitaminams.
Tėtis su šeima praleido visas savo atostogas – daugiau negu mėnesį. Bet teko grįžti į darbą – juk reikia išlaikyti didžiulę šeimyną. Dabar jie bendrauja internetu. Kalėdos, Naujieji metai vyrui – pats darbymetis. Sausio pabaigoje, kai mažyliams sueis pusė metukų, jie vėl sulauks tėčio.
Dabar Ramunei padeda mama ir giminės. Pusseserės, pusbroliai, tetos netgi buvo sudarę lankymo grafiką, kad leistų jai pailsėti. Pasak Ramunės mamos, mažylių priežiūrai reikia mažiausiai dviejų žmonių: vienas maitina, kitas maudo, pervysto.
Vasaros pradžioje visa šeima važiuos į Siriją pas vyro tėvus. Vaikus nusprendė ten ir pakrikštyti.
SUSIPAŽINO
SU ŽMONOS TĖVYNE
2007ieji Ramunės giminei – netekčių metai. Net keli žmonės iškeliavo Anapilin.
„Vyresnieji išėjo, ir savo vietą užleido ateinančiai kartai. Kol mūsų giminėje nebuvo tuščios vietos, tol negalėjo pasibelsti ir nauja gyvybė. Mano trys mažyliai užpildė atsiradusią laisvą nišą“, – susimąsto moteris.
Kokia kalba bus kalbama mišrioje šeimoje? Rodos, tai jau yra aptarta. Mama su vaikais kalbės lietuviškai, tėtis mokys juos arabų kalbos, o tarp savęs visi bendraus angliškai. Su uošviais žentas jau neblogai „susikalba“, tuščiomis negrįžta ir iš parduotuvės ar turgaus. Moka elementariausius pasisveikinimo, bendravimo žodžius, nemažai daiktavardžių. Tačiau kartais patenka ir į komiškas situacijas.
Kartą su Ramunės tėvais sutuoktiniai surengė pažintinę ekskursiją po Lietuvą. Nuvažiavę į Trakus, nakvynės apsistojo viešbutyje. Kol Ramunė su tėvais dar tvarkėsi savo daiktus automobilyje, Šiadi laukė jų priimamajame. Vyriškiui prisireikė į tualetą, ir jis į registratorę kreipėsi angliškai. Tačiau ši niekaip nesuprato, ko jam reikia. Netekęs kantrybės, jis nutarė užklausti „lietuviškai“: „kur šikinykas?“ Tik tada jį suprato.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Ramunė su visa savo mažylių trijule (iš kairės – Markus, Sofi ir Paula) jau pasipuošė Naujiesiems metams.
