Gintauto ALEKNOS asmeninio albumo nuotr.
Mažeikiškis Gintautas Alekna savo gyvenimą paskyrė ekspedicijoms lietuvių tremties ir kalinimo vietomis. Nuo 1989 metų per dvidešimt penkerius metus jis dalyvavo keturiasdešimt trijose ekspedicijose Sibire ir europinėje Rusijos dalyje. Aplankytos visos už Uralo esančios sritys, išskyrus Chabarovsko kraštą – ten tremtinių būta, bet labai nedaug.
Apie ekspedicijose sutiktus tų vietų gyventojus – tiek lietuvius, tiek kitataučius G. Alekna kalba kaip apie gerus, nuoširdžius, bendraujančius ir padėti pasiruošusius žmones.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai G. Alekna pradėjo važiuoti į ekspedicijas, kai kuriose gyvenvietėse lietuvių būdavo ne tik po kelis, bet ir dešimtimis, bet būtent tuo metu jų pradėjo labai stipriai mažėti: kadangi dauguma žmonių jau buvo solidaus amžiaus, daugelis išmirė, kita dalis išsivažinėjo – grįžo į Lietuvą, kiti išvažiavo į didesnius miestus ten pat Rusijoje, nes po 1990 metų keitėsi situacija pačios Rusijos nuošaliose vietose.
„Nuošalūs kaimai ir gyvenvietės tada pradėjo labai stipriai nykti – kol tebebuvo tarybinė santvarka, taigoje egzistavo kaimai, kuriuose vyko kažkokia gamyba, miško pjovimas, o tą dešimtmetį visi tokie darbai užsibaigė, darbo nebeliko, kaimai išnyko, tebenyksta iki pat šiol“, – situaciją nušvietė pašnekovas.
Gyventojai, tarp jų ir lietuviai, turėjo persikelti į kitas tų teritorijų vietoves, dažniausiai miestus.
Lietuvių tose vietose išliko įvairių: yra tokių, kurie lietuviškai kalba gana laisvai, tik su akcentu ir įmaišydami rusiškų žodžių, nes savų pritrūksta.
„Tai natūralu, nes pragyvenus septyniasdešimt ir daugiau metų Rusijoje, kartais net nebeturint su kuo lietuviškai pabendrauti, laisvai kalbėti lietuviškai retas kuris besugeba“, – įsitikinęs Gintautas.
Plačiau – „Santarvės“ laikraštyje.
