Kukli, paprasta, darbšti, visa savo siela ir širdimi atsidavusi darbui ir savo pacientams. Pabendravus gerą valandą, tokį įspūdį paliko Mažeikių ligoninės priėmimo konsultacinio skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Zina Gorochienė.
Moteris šiandien negali pasakyti, kodėl ji pasirinko mediciną. Šiek tiek pasvarsčiusi, pateikia pagrindinį argumentą – visada norėjusi padėti žmonėms. Tas noras ir per trisdešimt darbo metų niekur nedingo.
VAIKYSTĖ NELEPINO
Kur jos šaknys, Zina nepasakytų. Gimė Pikeliuose, kai buvo vos kelerių metukų, tėvai persikėlė į Vainodę (Latvija). Tėtis buvo batsiuvys ir, ko gero, ieškodamas pelningesnio darbo, apsistojo šiame Latvijos mieste, kuriame sovietiniais laikais buvo dislokuotas rusų karinis dalinys. Tėtis karininkams taisydavo avalynę, ir darbo jam niekada nepritrūkdavo.
Mama dirbo to paties dalinio karininkų valgykloje. Čia ji skalbė staltieses, servetėles, kitus virtuvės skalbinius.
„Nelabai prisimenu, bet mama pasakodavo, kad jai buvo labai nelengva. Darbo dienos nepakakdavo, tad skalbinius krakmolyti, lyginti tekdavo naktimis. Be to, ir namie netrūkdavo darbų: reikėjo ravėti daržus, rūpintis gyvuliais, prižiūrėti dvi mažas pametinukes dukras“, – šiltai apie savo mamą atsiliepia Zina.
Mokyklą mergaitė pradėjo lankyti aštuonerių, nes laukė metais jaunesnės sesers Irenos. Kad sesutėms būtų saugiau, tėvai jas kartu išleido mokytis į Židikus, kurie buvo 17 kilometrų nuo Vainodės. Latvijoje buvo tik latvių ir rusų mokyklos, o tėvai buvo savo šalies patriotai ir nenorėjo, kad jų vaikai mokslus eitų svetima kalba.
Mokslo metai visam gyvenimui išliko Zinos atmintyje. Autobusai iš Mažeikių į Židikus dažnai neatvažiuodavo. Ypač žiemomis, kai užpustydavo kelius, ir pavasariais per atlydį, kai būdavo šlapia. Tada po pamokų į namus tekdavo 17 kilometrų žingsniuoti pėsčiomis. Gerai, kad seserys į Židikus važinėdavo ne vienos – Vainodėje gyveno daug lietuvių šeimų, ir jų vaikai visi kartu lankydavo lietuvišką mokyklą. Taigi traukiant būriu kelias ne taip prailgdavo.
„Iš namų taip pat ne sykį yra tekę į mokyklą minti dviračiu. Ne kartą tėtis, susodinęs į roges arba į ratus, yra vežęs į Židikus ne tik mus abi, bet ir kitus vaikus“, – nelengvą savo vaikystę mena moteris.
RŪPINIMASIS KITAIS BUVO IŠSKIRTINIS BRUOŽAS
Paskutiniaisiais mokslo metais reikėjo apsispręsti, kokiu keliu pasukti toliau. Su klasės drauge Zina nusprendė studijuoti mediciną. Kodėl, dabar nepasakytų ir pati. Nei kas nors ją tam skatino, nei sekė kokių nors autoritetų ar giminaičių pavyzdžiu. Paaiškino lakoniškai: patiko rūpintis kitais.
Ir tai nėra vien tik tušti žodžiai. Visą gyvenimą jai pritrūkdavo dėmesio ir laiko tik sau pačiai. Nuo pat jaunystės tėvų namai jai buvo kelio galas. Gal todėl, kad Ziną su tėvais siejo labai artimas dvasinis ryšys. Atvažiavusi ji padėdavo jiems nudirbti visus ūkio darbus, pradedant šieno tvarkymu ir baigiant malkų skaldymu. Net ir sukūrusios šeimą, jos su vyru ir vaikais tėvai per mėnesį sulaukdavo po porą kartų. Vaikus palikusi su savo mama, Zina skubėdavo prie darbų.
Moteris su meile kalba apie savo tėtį, kurio neteko prieš keletą metų. Jis niekada dukroms nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio, nėra jų subaręs. Puikiai sugyvendavęs su visais, niekada neturėjęs priešų.
Vidinę šilumą, kurią Zina atsinešė iš tėvų namų, visada jautė ir ją supantys žmonės. Jos reikėjo tiems, kurie labiausiai pažeidžiami – ligoniams. Taigi Zina nesuklydo įstojusi ir 1976 metais baigusi Šiaulių medicinos mokyklą. Žemaitijoje vietų nebuvo, tad teko pasiimti paskyrimą į Vilnių.
SOSTINĖJE ILGAI NEUŽSIBUVO
Zina pateko į Vilniaus pirmosios tarybinės klinikinės ligoninės (dabar – Šv. Jokūbo ligoninė) reanimacijos skyrių. Jaunutei medicinos seseriai nuo pat pirmųjų dienų teko akis į akį susidurti su mirtimi.
„Į ligoninę atgabendavo nukentėjusiuosius po baisių avarijų. Ne tik suaugusius, bet ir mažus vaikus. Nebūdavo to budėjimo, kad netektų būti užgesusios gyvybės liudininke. Vyrų skyriuje nebuvo, tad mirusiuosius į lavoninę tekdavo nešti mums pačioms. Ilgą laiką naktimis sapnuodavau košmarus, lovose gulinčius ligonius su įstatytais tracheostominiais vamzdeliais. Buvo baisu, bet vėliau pripratau“, – pasakoja Zina.
Sostinėje mergina susipažino su baltarusiu Nikolajumi ir po metų už jo ištekėjo. Vestuvės vyko jo gimtinėje Ivanovo mieste, o po jų jaunieji nusprendė įsikurti arčiau Zinos tėviškės ir atvažiavo į Mažeikius. Nikolajus įsidarbino Naftos įmonėje, iš kurios greitai gavo butą, o Zina trejetą metų dirbo „Eglutės“ lopšelyjedarželyje. Mažeikių ligoninėje atidarius LOR (ausų, nosies, gerklės) skyrių, moteris jame 20 metų dirbo medicinos seserimi.
LIKO ĮVAIRIAUSIŲ PRISIMINIMŲ
Dažniausiai šiame skyriuje buvo gydomi vaikai po tonzilių operacijų, suaugusieji, susirgę ausų ir sinusų uždegimais. Čia patekdavo ir mažyliai, žaisdami į nosytę įsikišę įvairių smulkių daiktų: žirnių, vitaminų, saulėgrąžų, netgi smulkučių plastmasinių „Lego“ žaidimo detalių.
„Vaikas klykia, gydytojo su įrankiu neprisileidžia nė iš tolo. Reikia elgtis labai atsargiai, kad nesužalotum jam nosytės“, – sako pašnekovė, ne kartą stebėjusi ir talkinusi atliekant tokias „operacijas“.
20 metų darbo praktika suteikė ne vieną progą pačiai daug ką suprasti ir išmokti, nustatyti ligas ir jų priežastis. Ne tik vaikus, bet ir suaugusius ištinka visokios bėdos. Būna, kad gerklėje įstringa žuvies ašaka. Arba į ausį įskrenda uodas ar kitas koks vabzdys, įlenda tarakonas. Neįtikėtina, bet judėdamas ausyje jis sukelia didžiulius skausmus. „Patarčiau, – sako Zina, – tokiais atvejais pipete į ausies landą įlašinti kelis lašus vandens. Gyvis nugaiš, o tada bus paprasčiau jį pašalinti“.
Zina prisiminė porą atvejų, kai pacientei vos neprireikė labai rimtos pagalbos. Atrodytų, visai nekaltas elgesys: moteris šratinuko galiuku pasikrapštė ausį. O pasirodo, galiukas nebuvo užsuktas ir nusprūdęs įstrigo ausies landoje. Buvo daug vargo, kol jį iš ten pašalino.
Kitas atvejis dar absurdiškesnis. Kažkoks „gudrutis“ į skaudančią ausį moteriai patarė įlašinti skysto parafino. Kai ten sustingo ir įgavo ausies landos formą, parafino nebebuvo įmanoma nei išplauti, nei kitaip išimti. Tik sutrupinus svetimkūnį dalimis, šiaip taip pavyko jį iš ausies pašalinti.
2000aisiais LOR skyrių panaikino, ir jau šešti metai Zina dirba priėmimo konsultaciniame skyriuje su gydytoju Viktoru Brasu.
PRABĖGĘ METAI DAUG KĄ PAKEITĖ
Per 30 metų nuo to laiko, kai ji, jauna mergaičiukė, žengė pirmuosius žingsnius medicinos pasaulyje, iki dabar daug kas pasikeitė. Dirbti tapo lengviau. Zina pateikia paprasčiausią pavyzdį: anksčiau nebuvo vienkartinių švirkštų.
„Naudodavome stiklinius švirkštus, kurių turėdavome nedaug, o skyrius būdavo pilnas ligonių. Juk net vienam ligoniui reikėdavo suleisti krūvą įvairiausių vaistų. Po kiekvienos injekcijos švirkštus reikėdavo mirkyti, virinti, skalauti, tada nešti į autoklavinę, kur juos sterilizuodavo“, – pasakoja medikė apie darbą, kuris atimdavo begalę laiko.
Zina sako, kad buvę pacientai ją prisimena, susitikę ir po daugelio metų neužmiršta padėkoti už kažkada suteiktą pagalbą. Ji juos retai kada atpažįsta, nes juk per dešimtmečius pro akis prabėgo šitiek veidų. Kai dirbo ligoninės LOR skyriuje, skundų ir pageidavimų knygoje šiai medikei ligoniai palikdavo pačių šilčiausių žodžių.
Ne tik jaunystėje, bet ir dabar Zina visada stengiasi mokytis iš vyresnių kolegų, specialistų.
„Nenoriu pasirodyti viską išmananti ir daug žinanti. Bet kiek tik įmanoma, stengiuosi vykti į tobulinimosi kursus, kad pakelčiau kvalifikaciją, sužinočiau naujoves. Dabar medicinos moksle viskas taip sparčiai keičiasi, kad kaip mat gali pasijusti nieko nebesusigaudanti. Praėjusiais metais net du kartus tobulinausi Klaipėdos apskrities ligoninėje“, – be mažiausio noro pasigirti aiškina Zina.
PATYRĖ SUNKIŲ IŠGYVENIMŲ
Greitai bėga metai. Nepastebėjo, kaip užaugo vaikai. Dina, baigusi Žemės ūkio akademiją ir įgijusi ekologės diplomą, dirba UAB „Mažeikių vandenys“ laboratorijoje. Sūnus Vladas baigė Šiaulių kolegiją (buvęs Šiaulių politechnikumas).
Prieš porą metų Zina skausmingai išgyveno vyro netektį. Pastarieji metai jai padėjo pažinti žmones ir atsirinkti tikrus draugus. Ji širdimi pajuto, kur iš tiesų yra nuoširdžiai laukiama, ir kuriose šeimose tapo nebepageidaujama.
Skaudu, sako moteris, kad pačiai savo kailiu teko patirti, jog yra žmonių, kurie mano, kad našlės į namus ir per slenkstį negalima įsileisti.
„Jaučiausi labai vieniša, nieko nebenorėjau girdėti ir matyti. Gyvenimas, atrodė, tapo beprasmiškas. Buvo atėjusi mintis parduoti sodą. Nuo šio žingsnio sulaikė vaikai. Dabar dėl to džiaugiuosi. Turiu sodą, kur gamtoje su vaikais, draugais leidžiu laisvalaikį, kur vasarą vyksta visas mūsų gyvenimas. Negaliu įsivaizduoti, ką veikčiau tarp keturių sienų“, – apie savo išgyvenimus pasakoja moteris, kurios buto balkone, namo laiptinėje ir darbo kabinete žydi gėlės.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Jau šeštus metus Z. Gorochienė dirba priėmimo onsultaciniame skyriuje su gydytoju Viktoru Brasu.
