Vasarą praūžė viena miesto šventė po kitos. Kiekvienas jose rasdavo kuo užsiimti. Mažųjų švenčių lankytojų dėmesio dažnai sulaukdavo maži arkliukai, kurie už šeimininkų nustatytą simbolinę kainą panešiodavo vaikus.
Tai poniai – smulkūs, žemaūgiai arkliukai, kilę iš kažkada miškuose gyvenusių arklių.
Norėdama suteikti savo vaikams džiaugsmo mažeikiškės Vidos Bružienės šeima nusipirko pirmąjį ponį, kuri pavadino Rokiu.
BŪNA ĮVAIRIŲ
Ponių kūnas apaugęs tankiais plaukais. Dažniausiai jie yra margi, bet būna ir juodų, bėrų bei sartų arkliukų. Jie gerai moka prisitaikyti prie laikymo sąlygų. Vasarą ėda žolę, o žiemą šieną ir koncentruotus pašarus. Seniau poniai buvo naudojami darbams valstiečių ūkiuose, sodybose, kroviniams gabenti kalnų šlaitais. Šiuo metu poniai dažniausiai gyvena veislynuose, jais jodinėja vaikai. Jiems šie arkliukai be galo mieli ir patogūs, nes yra beveik jų ūgio. Vaikai ponių nebijo, jodami jaučiasi drąsiai.
Būtent dėl noro suteikti savo vaikams džiaugsmo mažeikiškės Vidos Bružienės šeima nusipirko poni arkliuką, kuri pavadino Rokiu.
PAMILO VAIKAI
Moteris „Santarvei“ sakė, kad su poniais jiems buvo tekę bendrauti ir anksčiau, kai padėjo draugams prižiūrėti jų auginamus arklius.
„Teko Šventojoje kartu su vaikais pagelbėti draugams ir padirbėti su poniu, vardu Pepsis. Mums neblogai sekėsi, ponis susilaukė didelio aplinkinių dėmesio. Pastebėjome, kad ir mūsų vaikai pamilo arkliuką, todėl gavę pasiūlymą nusipirkti ponį, negalėjome jo atsisakyti“, – prisiminė Vida.
Pasak pašnekovės, po kurio laiko toptelėjo mintis, kad šiuo džiaugsmu galima pasidalinti su kitais. Be to, ir arkliukas užsidirbtų savo išlaikymui. Pelno jie tikrai nesiekę.
„Norint arkliuką išlaikyti sveiką ir gražų, reikia nemažai pinigų tam išleisti. Juk pašarai, šienas, vitaminai kainuoja nepigiai, todėl nusprendėme jodinėjimo paslaugas teikti ir Mažeikiuose,“ – sakė Vida.
SUNKI PRADŽIA
Pradžia buvusi sunki, nes nupirktas arkliukas buvo laukinis ir nejodinėtas. Jis net buvo pabėgęs į miškus, kelias paras šeimininkams teko jo ieškoti. Vida prisimena, kad buvę akimirkų, kai šeima nebesitikėjo ponio rasti, tačiau viskas baigėsi sėkmingai. Rokis grįžo į namus.
Kadangi juo turėjo jodinėti vaikai, trenerės pareigų ėmėsi vienintelė Vidos dukra Regina. Mergaitė nepabūgo išbandymų ir po poros mėnesių intensyvių treniruočių ponis pasidavė žmogui.
„Buvo visko: ir ašarų, ir nubrozdinimų, nes Rokis ne kartą Reginą buvo numetęs. Tačiau dukra atkakliai siekė savo, ir pastangos buvo vainikuotos sėkme. Arkliukas noriai ėmė nešioti vaikus“, – kalbėjo Vida.
Regina sakė pirmus kartus lipdama ant Rokio jautusi baimę, tačiau tai trukę neilgai. Mergaitė tikino elgusis taip, kaip liepė širdis, gal todėl greitai ir radusi bendrą kalbą su Rokiu. Atvykus į šventę Regina visada pirmoji pajodinėja poniu, o tik tada sodinami kiti vaikai. Per ketverius metus nelaimių nėra nutikę.
BENDRAUJA LYG ŽMONĖS
Vida sakė po kiek laiko pastebėjusi, kad poniu jodinėti nori ir vos poros metukų sulaukę vaikai, tačiau Rokis per didelis. Todėl buvo nuspręsta nupirkti dar vieną ponį – daug mažesnį. Taip Vidos šeimoje atsirado Perla. Jai vardą išrinko Regina.
„Perlos atsiradimas pagyvino Rokio gyvenimą. Juos sieja labai graži draugystė, kurią galima pavadinti net meile. Jie bendrauja tarsi žmonės. Vienas prie kito glaudžiasi, bučiuojasi. Rokis Perlai nugarą švelniai krimsteli. Jei vienas kito nemato, ima žvengti, tarsi sakydami „Kur esi, kur dingai?“ – apie arkliukų bendravimą pasakojo Vida.
Anot šeimininkės, poniai yra lyg jų šeimos nariai. Jie jaučia, jei yra kas ne taip, jei prasta nuotaika ar kas nesiseka, ir bando paguosti. Kartais net menkiausias arkliukų prisiglaudimas ar prunkštelėjimas padeda pasijausti geriau.
„Man jie tarsi vaikai, todėl jautriai reaguoju, jei kas blogai atsiliepia apie ponius, pavadina juos asilais ar dar kaip nors,“– atviravo moteris.
REIKALAUJA DĖMESIO
Poniai taip pat reikalauja ir dėmesio, ir meilės, nori būti palepinami. Perlai ir Rokiui didžiausias skanėstas yra balta duona, o šiuo metu – saldiniai obuoliai.
„Jų negalima bet kuo šerti, reikia žiūrėti, kad nesukiltų rūgštis. Žiemą, kai nedirbam, būtina juos pramankštinti, kad nesustingtų sąnariai. Dėmesio jiems reikia ištisus metus“, – sakė Vida.
Prieš išvykas pas vaikus arkliukai yra kruopščiai ruošiami. Vasarą jie išmaudomi lauko vonioje ir iššukuojami. Tokios procedūros būtinos, nes jie mėgsta voliotis žemėse.
Ponių transportavimas esąs sudėtingas, nes Vidos šeima turi priekabą, kuri nepritaikyta tolimesnėms kelionėms. Todėl kol kas vaikams džiaugsmą poniai gali suteikti tik mieste ir aplinkiniuose kaimeliuose.
PUOSELĖJA SVAJONĘ
Vida paatviravo, kad turi svajonę toliau plėsti ūkį ir auginti dar daugiau ponių.
„Norėčiau daugiau dėmesio skirti vaikams su negalia. Jiems bendravimas su arkliukais būtų lyg savotiška terapija. Dabar mes vaikus su negalia arkliukais jodinėjame nemokamai, matome, kokie jie laimingi, galėdami pasėdėti ant ponio“, – sakė Vida.
Pašnekovė taip pat neslėpė, kad būna dienų, kai pavargsta, kai norisi viską mesti. Tačiau tai – tik akimirkos silpnumas.
„Mes be jų tiesiog nebegalėtume, poniai tapo mūsų neatsiejama gyvenimo dalimi, ir kiek tik jėgos leis, šita laime dalinsimės su kitais“, – pažadėjo Vida.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Vida tikina, kad su poniais elgiasi lyg su šeimos nariais.
