Sunku pasakyti, kuo matuojama laimė. Vieniems ji asocijuojasi su materialiais dalykais, kitiems – su dvasinėmis vertybėmis, treti jaučiasi laimingi mylėdami ir būdami mylimi. Kai kurie patiria laimę dirbdami mėgiamą darbą, džiaugdamiesi sveikais ir darbščiais savo vaikais. Prie pastarųjų, ko gero, galima būtų priskirti ir Mažeikių ligoninės radiologijos skyriaus laborantę Jovitą Naščišonienę.
„Moterys dirba sunkų ir reikalingą darbą, mes jas labai gerbiame ir mylime, jos mūsų veidas ir varomoji jėga“, – sako Mažeikių ligoninės direktorius Albinas Lidžius, kai kalba pasisuka apie Jovitą.
PATIKO BALTI CHALATAI
Jovita buvo ketvirtoji ir pati jauniausia dukra Plinkšių kaimo gyventojų Liudvinskų šeimoje. Tėtis dirbo vairuotoju, o mama nuo 18 metų siuvo, buvo pagarsėjusi viso kaimo siuvėja. „Tačiau iš mūsų keturių nė viena nepasirinkome šios profesijos“, – šypteli Jovita ir prisimena, kad ji jau nuo mažų dienų buvo „daktarė“ ir gydė savo lėles.
Mokykloje, kai reikėdavo profesinio orientavimo tikslu pildyti anketas, mergaitė visada rašydavo, kad studijuos mediciną. Ne todėl, kad prieš akis būtų turėjusi kokį nors autoritetą, ir ne todėl, kad tarp jos artimųjų būtų buvę medikų. Jovitai tiesiog patiko balti chalatai, ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko ji ryžosi tapti medike.
Tikslieji mokslai Jovitai ne itin sekėsi, o konkursai, stojant į mediciną, buvo labai dideli. Todėl baigusi Sedos vidurinę, į aukštąją mokyklą ji stoti nesiryžo, o su drauge pasirinko Panevėžio aukštesniąją A. Damaševičiaus medicinos mokyklą.
„Gimusi ir augusi kaime, žinojau, kad čia gyvenimas nėra lengvas. Bijojau kaimo ir norėjau gyventi mieste. Taigi rinkausi ne felčerės, bet medicinos sesers specialybę“, – kalba Jovita apie savo apsisprendimą. Mokslas merginai sekėsi puikiai, ne kartą specialybės konkursuose pelnė apdovanojimus, iki šių dienų yra išsaugojusi net ir specialų prizą.
Jaunųjų specialistų skirstymo komisijoje jai buvo pasiūlyta Trakų centrinė ligoninė. Jovitos draugė, nenorėdama išsiskirti, taip pat paprašė paskyrimo į senąją Lietuvos sostinę.
UŽ BAUSMĘ MEDICINOS SESERYS DIRBO SLAUGĖMIS
Taip abi draugės su paskyrimais rankose prisistatė Trakų ligoninės vyriausiajam gydytojui. Kadangi paskyrimuose buvo parašyta: „aprūpinti gyvenamuoju plotu“, merginos drąsiai pareiškė, kad jas turi apgyvendinti. Vyr. gydytojas iš tokio reikalavimo tik pasijuokė ir pasakė, kad netgi gydytojams negali pasiūlyti jokio gyvenamojo ploto.
„Su didžiausiais lagaminais rankose, pirmą kartą gyvenime atsidūrusios taip toli nuo namų, svetimame mieste, nežinodamos, ką daryti, patraukėme prie ežero. Buvome labai pavargusios, nes visą naktį važiavome traukiniu iš Mažeikių į Vilnių, iš ten – į Trakus. Prigulėme čia pat ant žemės, po galva pasidėjusios savo nešulius“, – pirmąją savo darbo dieną prisimena pašnekovė ir pasakoja, kaip vėliau patraukė į miestelį ieškoti, pas ką galėtų prisiglausti nors vienai nakčiai. Tą kartą merginoms pasisekė. Pasibeldus į patį pirmąjį namą, jas priėmė. Tiesa, laikinai, nes patalpa buvo nešildoma.
Jaunosios specialistės buvo įdarbintos medicinos seserimis vaikų ligų skyriuje. Tačiau jos jautėsi nuskriaustos, ir po kelių dienų išsiruošė į sostinę, Sveikatos apsaugos ministeriją, „teisybės“ ieškoti. Priimtos kažkokio vyriškio, jos pasiskundė, kad neturi kur gyventi. Šis pagal galimybes pažadėjo joms padėti ir pasikalbėti su vyriausiuoju gydytoju dėl merginų gyvenimo sąlygų.
„Norėjome kaip geriau, o išėjo dar blogiau. Sugrįžus į ligoninę, vyr. gydytojas sukvietė gydytojų komisiją, iškvietė mus ir, prie visų išbaręs, pasakė, kad už bausmę pažeminąs pareigomis“, – patirtą nuoskaudą iki šiol mena Jovita. Vyr. gydytojas ją pasiėmė į ginekologijos skyrių, kuriame dirbo, ir „pavertė“ sanitare. Ji turėjo nešioti ligonių basonus, plauti grindis, atlikti kitus panašius darbus. Jos draugė tą patį darė kitame skyriuje.
Matydamas jų nepasitenkinimą, vyr. gydytojas dar įspėjo, kad jos niekur nedingsiančios: teks atidirbti už diplomą. O jeigu labai purkštausiančios, tai gali tekti visiškai atsisveikinti su medicina ir būsiančios priverstos gatvėje pardavinėti gazuotą vandenį. Ilgai neištvėrusios tokio pažeminimo, tik gavusios pirmąjį atlyginimą, merginos nusprendė bėgti iš čia kuo toliau. Niekam nieko nesakiusios, susikrovė savo mantą, nusipirko bilietą į traukinį ir išdūmė namo.
SU MAŽEIKIAIS IŠSISKYRĖ TRUMPAM
Grįžusios į Mažeikius, jos į ligoninę bijojo ir kojos kelti. Buvo įsitikinusios, kad apie bėgles iš Trakų visi jau bus informuoti. Tad įsidarbino Kompresorių gamykloje kontrolierėmis. Praėjus dviem ar trims mėnesiams, sužinojo: rajone medikų trūksta. Sukaupusios visą drąsą, merginos nuėjo pas tuo metu Mažeikių centrinės ligoninės vyr. gydytoju dirbusį Stasį Bajerčių. Jis jaunas medikes priėmė labai maloniai.
Taip 1972-ųjų sausį Jovita pradėjo dirbti vaikų ligų skyriuje medicinos seserimi, o jos draugė išvažiavo į Rubikų felčerinį punktą.
Po metų Jovita ištekėjo ir išvažiavo pas vyrą į Panevėžio rajoną. Ten dirbo labai trumpai, nes gimus sūnui trejus metus jį augino. Nenusisekus šeimyniniam gyvenimui, su sūnumi grįžo į Mažeikius. Aštuoneri gyvenimo metai atiduoti darbui ligoninės priėmimo skyriuje.
Po antros šeimyninės nesėkmės, jauna moteris liko viena su dviem mažais vaikais. Širdyje likę randai nepalaužė. Jovita netgi įstengė pasistatyti kooperatinį butą. Netrukus po to, greta namo, kuriame ji gyveno, buvo atidaryta Sporto mokykla.
MOKYKLOJE TRŪKO LIGONINĖS „KVAPO“
Prie Sporto mokyklos gyvenanti medikė sulaukė pasiūlymo dirbti čia medicinos seserimi. „Vien dėl vaikų, kurie buvo dar maži, atsisveikinau su ligonine. Tačiau man nuolat trūko jos „kvapo“, jaučiau didžiulę trauką grįžti. Jai pajėgiau atsispirti tik kokius trejus ketverius metus“, – prisipažįsta Jovita, sugrįžusi į ligoninę ir pradėjusi dirbti radiologijos skyriuje. Tačiau ir Sporto mokyklos neatsisakė, ji puikiai suderina abu darbus. Kitąmet sueis 20 metų, kai ji atėjo į Sporto mokyklą, ir dešimtmetis – radiologijos skyriuje.
Kolektyvas, kuriame Jovita dirba laborante, anot jos, puikus ir draugiškas.
Slaugytojai, kurios pareigas ji atlieka Sporto mokykloje, svarbiausia yra tikrinti švarą, kad į baseiną nepatektų išberti, kojų grybeliu užsikrėtę vaikai. Atsitikus nelaimei, slaugytoja turi suteikti pirmąją pagalbą. „Anksčiau, kai baseino dugnas būdavo dengtas plytelėmis, pasitaikydavo, kad jos sutrūkinėdavo, ir vaikai neišvengdavo traumų: įsipjaudavo rankas, kojas. Dabar baseino dugnas išklotas specialia minkšta danga, ir jau nebėra pavojaus susižeisti. Tad ir pirmosios pagalbos prisireikia rečiau“, – sako medikė.
MOTERIS VIENATVĖS NEJAUČIA
Jau 22 metai, kai Jovita gyvena viena. Viena užaugino ir abu sūnus. Dariui dabar 31, o Tomui sukako 24-eri. Nors savo šeimos dar nė vienas nesukūrė, bet abu gyvena atskirai. Kad ir suaugę, mamai jie visada liks jos vaikai, kuriais ji rūpinsis, padės, patars, išklausys. Jaunėlis ypač dažnas svečias mamos namuose. Neretai ji sūnų ir pamaitina, ir apskalbia.
Abu jaunuoliai su medicina nieko bendro neturi. Darius – vairuotojas, Tomas turi savo verslą ir Kauno universitete neakivaizdžiai studijuoja verslą ir vadybą.
Nelengvas gyvenimas Jovitą išmokė savarankiškumo. Šiandien ji nuo nieko nepriklausoma ir ne tik suspėja susitvarkyti abiejose darbovietėse, bet ir sugeba rasti laiko mėgiamam užsiėmimui. Moteris vairuoja automobilį, todėl nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ji kiekvieną laisvą minutę skuba į savo sodą „Ąžuolo“ bendrijoje. Sklypas prižiūrimas ir tvarkomas ne tam, kad duotų materialios naudos, jis skirtas grožiui.
Gėlės – Jovitos aistra, kuriai ji atiduoda visą vasaros laisvalaikį. Šilčiausiu metų laiku į šį moters rankų išpuoselėtą jaukų kampelį mėgsta susirinkti jos draugai, bendradarbiai, sūnūs su savo kompanijomis. Jaukumo aplinkai suteikia baseinas su įvairiaspalvėmis lelijomis. Čia galima net išsimaudyti. „Nežinau, kas bus kitais metais, ar išgyvens mano lelijos. Ruduo labai sausas, trūkstant vandens, jos gali iššalti. Ko gero, pavasarį teks sodinti naujas“, – susirūpinusi moteris.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
