Šiais skaitmeninės technikos laikais filmuota medžiaga nieko nenustebinsi. O štai prieš keturis dešimtmečius kino būreliai ir mėgėjiškos studijos buvo naujovė. Mažeikiškis Jonas Repšys prisimena: mėgėjiškas kinas buvo labai populiarus ir norinčiųjų įsiamžinti netrūko.
Moksleivių filmas tapo laureatu
Prieš keturis dešimtmečius Šiauliuose vyko respublikinis mėgėjiškų filmų festivalis „Debiutas 81“, kuriame tarp 15 mėgėjiškų juostų dalyvavo ir trys mažeikiškių kino studijų „ETG film studija“ ir tuo metu miesto 5-os vidurinės mokyklos (dabar Senamiesčio progimnazija – V. S.) kino studijoje „Paparčio žiedas“ sukurti filmai.
Abiem studijoms tada vadovavo Elektrotechnikos gamyklos surinkimo cecho viršininko pavaduotojas J. Repšys.
Kaip tuometiniame „Pergalės vėliavos“ laikraštyje pažymėjo Lietuvos kino mėgėjų draugijos atsakingas sekretorius B. Šinkūnas, filmo „Ir uošvė reikalinga“ autoriaus nuopelnas buvo tas, kad jis sėkmingai sulydė dokumentinius ir meninės išmonės kadrus, o filme „Dūdų šventė“ sugebėjo atidžiau pažiūrėti į žmonių veidus, pastebėti įdomesnių situacijų.
Moksleivių sukurtas „Naujametinis karnavalas“ tapo festivalio laureatu už moksleiviškos tematikos meninį įprasminimą.
Pakvietė mokyklos direktorius
5-oje vidurinėje mokykloje kino būrelis, anot J. Repšio, atsirado direktoriaus Edvardo Eičino dėka ir iniciatyva – jis sužinojo apie gamykloje veikusią kino studiją ir pakvietė tuo sudominti mokinius.
„Tada buvo populiaru mokykloje kurti bet kokios krypties būrelius. Stengtasi, kad vaikai susidomėtų kuo nors, o čia kinas… Mokykla skyrė kambariuką užsiėmimams, norinčiųjų iš karto atsirado, kinas sudomino moksleivius – nuo šeštokų iki vienuoliktokų. Mokykla pasirūpino viskuo, kas būtina filmams kurti, – nupirko 8 milimetrų ir 16 milimetrų juostas demonstruojančius kino projektorius, 8 milimetrų juostai pritaikytą kino kamerą“, – pasakojo buvęs studijos vadovas.
Tuo metu mėgėjiško kino Lietuvoje plėtra tik prasidėjo, technika buvo sovietinė – kameros „Kijev“ ir „Krasnogorsk“, apie žinomų Vakarų gamintojų kino techniką negalėjai net pasvajoti.
Archyvuose neišliko
Kinu J. Repšys pradėjo domėtis nuo mokyklos laikų: idėją kurti filmus jis atsinešė iš Užpalių (Utenos rajonas) vidurinės mokyklos, kai moksleivius iš pradžių foto, o po to kino būreliu sudomino mokytojas Vytautas Juknys.
„Pagrindinė kino studijos „Paparčio žiedas“ problema, dėl kurios, manau, vėliau ir išgaravo mokinukų entuziazmas, buvo ta, kad viską, ką filmavome, jie norėjo parodyti tėvams. Dabar galima mobiliuoju telefonu nufilmuoti, įkelti į kompiuterį ir parodyti, o tada privalėjai turėti kino projektorių arba suderinti, kad tėvai ateitų į mokyklą. Tai buvo sudėtinga ir vėliau atgrasė daugelį būrelio lankytojų“, – prisiminė studijos vadovas.
Per jos gyvavimo laikotarpį buvo susukti du mėgėjiški filmai – jau minėtas „Naujametinis karnavalas“ ir „Paskutinis skambutis“, kurie dalyvavo festivaliuose. O tokių filmukų, kur moksleiviai išdykauja, žaidžia ar kitaip tobulina savo filmavimo įgūdžius, buvo „pagaminta“ nemažai.
Kino studija veikė apie penkerius metus, po to prasidėjo pertvarkos, viskas pradėjo byrėti ir šios studijos gyvavimas baigėsi.
Šerkšnėnų kultūros centro vadovas Remigijus Kudla, kuris buvo aktyvus studijos narys, bendraklasių susitikimui kartu su J. Repšiu mokyklos archyvuose ieškojo abiejų mėgėjiškų kino juostų. Deja, jų surasti nepavyko, mokinių sukurti filmai dingo.
Filmavosi noriai
„ETG film studija“ gyvavo šiek tiek ilgiau ir jos buvęs vadovas gali džiaugtis didesne mėgėjiškų filmų gausa – geros kokybės filmų susukta apie penkiolika, didžioji dalis jų išsaugota ir perkelta į kompiuterinius diskus.
„Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius skaičiuojantis filmas „Ir uošvė reikalinga“ buvo pristatytas festivalyje Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Įdomu tai, kad čia filmuojasi ne tik Opulskių šeima – vyras dirbo įrankių ceche, o žmona buvo vaiko auginimo atostogose, bet ir uošvienė. Galiu pasakyti, kad gamyklos žmonės noriai filmuodavosi, sutikdavo pavaidinti. Turiu filmą apie tuometinį cecho viršininką, tačiau jis ten filmuotas su sovietiniais medaliais, todėl ir nerodau – vieni supras, kad tai istorija, kiti – nušvilps“, – pasakojo kino mėgėjas.
Filme „Ar automobilis – laimė“ galima pamatyti to meto Mažeikius: buvusios kompresorių gamyklos administracinį pastatą, kuris stovi dar neapsuptas kitų pastatų; gastronomą „Rūta“ ir prie jo buvusį spaudos kioskelį; senamiesčio parką.
J. Repšys neslepia, kad ir kituose dokumentiniuose filmuose, kurie buvo kuriami ne tik apie elektrotechnikos gamyklą, galima pamatyti naftos perdirbimo gamyklos statybą, buvusio Statybos tresto žmones arba įvairias miesto vietas, mažeikiškius menininkus. Yra ir archyvinis filmas apie Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėją Vaclovą Intą.
Studijos likimas – kaip gamyklos
Ši kino studija savo gyvavimą baigė kartu su elektrotechnikos gamykla. Kita priežastimi tapo šiuolaikinės technikos atsiradimas: nauja aparatūra buvo brangi, gamykla dar nupirko vieną „Panasonic“ kamerą, bet juostinę, o po to pati įmonė pradėjo byrėti ir užsidarė.
„Šis laisvalaikio pomėgis liko iki pat šių dienų. Vėliau nusipirkau „Sony“ kamerą ir pradėjau filmuoti tai, ką matau: gimtadienius, šventes, keliones, susitikimus ir panašiai. Nesuspėju su technologijomis, jaunimas daug geriau dabar jose orientuojasi, tačiau turiu savo archyvą ir būdamas pensininkas ramiai galiu žiūrėdamas išsaugotą medžiagą, trumpam sugrįžti į praeitį, prie miesto istorijos“, – apibendrino J. Repšys.
