Visi mes norime būti populiarūs ir mėgstami. Jei ne visi, bent daugelis tikrai to siekiame ir kartais pavydime žmonėms, kurie lyg ir niekuo neišsiskiria, lyg ir nėra ypač žavūs, protingi, apsiskaitę, o traukia žmones.
Jei ilgiau stebėjote tokį „fenomeną“, turėjote suvokti, kad šitie žmonės stengiasi ne kalbėti, o klausytis. Tokių asmenybių patrauklumo paslaptis ta, kad jiems įdomūs visi žmonės. O jei ir neįdomūs – jie vis tiek susidomės, privers save tai padaryti. Tai labai svarbi ir, svarbiausia, išugdoma savybė.
Egzistuoja kelios taisyklės, kurių turėtume laikytis, jei norime tapti gerais pašnekovais, patraukliais bendrauti žmonėmis.
Skeptikas gali trūktelėti pečiais ir pasakyti: ačiū, kažin ar man reikia tokių mokslų. Reikia, nes šiandien svarbu mokėti bendradarbiauti, ginčytis, derėtis, pagaliau – palaikyti normalų klimatą šeimoje ir darbovietėje, galų gale netapti vienintele kibirkštimi, įplieskusia didelį laužą.
Mokančius bendrauti ir ypač mokančius klausytis žmones labai vertina aplinkiniai. Tarp jų – ir vadovai, ir bendradarbiai, ir klientai.
Todėl šias kelias taisykles bent jau vertėtų žinoti.
Noriai klausykitės pašnekovo. Jei kas mano, kad klausymasis – pasyvus procesas, jis klysta. Reikia klausytis aktyviai – parodyti, kad tau įdomu, susikoncentruoti. Savidrausmė – štai kas turi padėti mums tokiame procese.
Ar pažįstama situacija – pašnekovo argumentams jūs jau radote dukart tiek kontrargumentų, norėjote susiginčyti, svajojote apie kavą, pusvalandį ant sofos, cigaretę ir malonų peizažą. Arba vos neužmigote iš nuobodulio – tas žmogus lyg Kolumbas dėsto visiems žinomas tiesas iš savo nuobodaus gyvenimo…
Štai kas yra disciplina – atmesti visus vidinius dirgiklius ir pasakyti: šis žmogus man įdomus, jei iki šiol atrodė kitaip, aš kaip aukso ieškotojas atsijosiu visą gruntą ir surasiu tą kruopelytę aukso. Tokia dabar yra mano užduotis.
Jus erzina žmonės, kurie visada nori šnekėti patys, o kitų klausosi su nuobodžiaujančia išraiška veide? Nebūkite toks žmogus, klausykitės įdėmiai ir geranoriškai. Ne tik klausykitės, bet ir girdėkite.
Būkite malonus. Yra toks posakis: iš pradžių apsimeskite, o paskui viskas išeis savaime. Tai tinka ir mokėjimui klausytis. Jei stengsitės atrodyti tikrai susidomėjęs ir geranoriškas klausytojas, jūsų kūno padėtis ir veido išraiška atitiks „užduotį“, po kurio laiko įsijungs ir sąmonė. Tai garantuoja psichologai.
Kaip atrodo įdėmus klausytojas? Jis stengiasi žiūrėti pašnekovui į akis. Jis palinkęs ar pasisukęs į pašnekovą visu kūnu. Jis retkarčiais linkteli galva, taip parodydamas, kad klauso ir sutinka su teiginiu. Kartkartėmis, kai reikia, jis sureaguoja palaikančiomis pokalbį replikomis „Aš suprantu“, „Taip, taip“, „Tai įdomu“ ir pan.
Galima pamanyti, kad tai rekomendacijos apsimetinėti. Ne, net jei iš karto jums ir nepasisekė susikoncentruoti, pašnekovas suvoks, kad jūs nusiteikęs geranoriškai.
Liaukitės kalbėjęs pats. Nieko keisto, tiesa? Kitas žmogus negali kalbėti vienu metu su jumis. Bet kaip sunkiai mes nutylame, kaip prailgsta mums laukti savo „pasisakymo“ eilės! Kartais taip norisi sustabdyti pašnekovą, įsiterpti į pokalbį, paimti iniciatyvą į savo rankas: „O aš manau…“ Labai dažnai taip ir darome.
Gero elgesio vadovėlis teigia, kad pertraukinėdami mes įžeidžiame pašnekovą ir demonstruojame savąjį nebrandumą. Jei norime, kad pokalbis būtų kokybiškas, turime ramiai sulaukti, kol pašnekovas pabaigs mintį, pasakojimą ar frazę.
Labai lengva iš šalies pažiūrėti, kaip atrodome nekantraudami – tereikia įsijungti televizorių, kai rodoma kokia nors politinių debatų laida. Turgus, tiesa? Visi rėkia, mažai kas klausosi, kiekvienas argumentas sukelia komentarų ar prieštaravimų audrą…
Jei kalbame patys, geriau po kurio laiko padaryti pauzę – tam, kad klausytojai galėtų suvokti pasakytus dalykus. Jei žodžius beriame kaip žirnius, neleisdami pašnekovui niekaip sureaguoti, demonstruojame visišką abejingumą jo nuomonei.
Supraskime, kad kiekvienas galime kalbėti, ir galime kalbėti labai ilgai, tačiau turime rodyti dėmesį klausytojui net tada, kai mums suteikiama pranešėjo teisė.
Parodykite, kad jus jaudina. Mūsų nuoširdus noras padėti, užuojauta, džiaugsmas – jausmai, kurie kyla klausantis – padeda įgyti pašnekovo pasitikėjimą. Žmogus, išmanantis bendravimo meną, puikiai suvokia, kad parodydami savo neabejingumą, jie sukelia tokią pat nuoširdžią reakciją, pelno palankumą ir simpatiją.
Štai pavyzdys: šešiolikmetė ką tik išsiskyrė su vaikinu. Jai liūdna, jai skaudu, pasaulis staiga subyrėjo. Ji bando tai papasakoti mamai. Mama atsako: „Nesijaudink, susirasi kitą, šis vaikinas – ne vienintelis pasaulyje“.
Mama teisi. Tačiau jos elgesys negeras. Tuo metu dukrai reikėjo užuojautos ir palaikymo, supratimo, kad tai labai sunkus ir skaudus momentas.
Mergina pati širdies gilumoje suvokia, kad ateis rytojaus diena. Tačiau šiandien – šiandien jai reikia šilumos ir nuoširdumo. Meilumo ir paguodos.
O jei dar mama atsainiai pasako, kiek kartų jai pačiai yra tekę pakeisti dėmesio objektą… Suvokiame, kur klaida? Klaida – ne žodžiai, o nuotaika, nusiteikimas, nenoras padėti išgyventi skausmą, atjausti.
Gal teisingiau būtų buvę apsikabinti ir padūsauti, o gal net paverkti kartu?
Nesiblaškykite. Įsivaizduokime, kad atėjote pas draugą į svečius, o jis sako: „Puiku, kad atėjai, seniai nebendravome! Bet jei tu neprieštarauji, kol pasakosi, kaip gyveni, ką veiki, aš sukalsiu lentyną…“
Jei norime pasikalbėti, jei tai mums labai svarbu, bet kokie pašaliniai trukdžiai mus erzina. Erzina skambučiai, kolegos, užėję į kabinetą, vaikai, reikalaujantys dėmesio. Erzina pašnekovo bandymai kažką tvarkyti ant darbo stalo.
Jei kalbamės, stenkimės, kad visas dėmesys tektų būtent pokalbiui. Jei klausomės – visas dėmesys pašnekovui. Suprantama, ne visada galima išvengti trukdymo, tačiau galime parodyti, kad tai – ne taip svarbu, dabar svarbiausia – prieš mus sėdintis ir bendraujantis žmogus.
Rekomendacija: jei įmanoma, planuokite susitikimą ten, kur jus kuo mažiau trukdys, ir tada, kai papildomų reikalų tikimybė yra minimali.
Bendravimas reikalauja atsakomybės. Mes norime būti ne tik išklausyti, bet ir suprasti. Kai mes esame klausytojai, turėtume parodyti, jog suvokiame pašnekovo minčių eigą ir jį palaikome. Pakanka trumpų įsiterpimų: „Suprantama“, „Papasakokite dar…“ ir pan. Reikia rasti momentą, kai nepertraukdami pašnekovo, galime pademonstruoti savo dėmesį ir susidomėjimą.
Kita vertus, tai, kas vyksta tarp dviejų pašnekovų, yra dialogas. Tegul vienas jų – mažakalbis, klausytojas, tačiau ir jis turi pademonstruoti, kad dalyvauja pokalbyje.
Ar yra tekę kalbėtis su kuo nors telefonu, kai pašnekovas tik klausosi ir ilgai tyli. Po kurio laiko nevalingai sušunkame: „Alio, ar mane dar girdite?“ Kodėl mums pasirodė, kad ryšys vienpusis? Todėl kad ilgą laiką mes neišgirdome nė vienos frazės, rodančios, kad jis klauso, kad jam įdomu, kad taip jis dalyvauja pokalbyje.
Kas yra atsakomybė? Bendravimas – tai gatvė, kur eismas leistas abiem kryptimis. Jei esame klausytojai, turime klausytis aktyviai, parodydami kalbėtojui, kaip suprantame jo žodžius. Jei kalbame patys, turėtume parodyti, kokios reakcijos iš klausytojo tikimės.
Visada atsakykite teigiamai. Visada yra galimybė teigiamai atsakyti žmogui, su kurio pozicija ar mintimis mes nesutinkame. O skeptiškas, negatyvus požiūris dar niekam ir niekada nėra padėjęs išspręsti jo problemų. Vienas iš JAV prezidentų, Garis Trumenas yra pasakęs: „Supratau, koks geriausias būdas patarti vaikams. Iš pradžių aš išsiaiškinu, ko jie nori, o paskui patariu jiems tai padaryti“.
Geras dėstytojas visada primena savo studentams, kad kvailų klausimų nebūna. Jis pats gali manyti ir kitaip, tačiau žino, kad taip sakydamas neišgąsdins jaunimo ir neužblokuos juose noro išsiaiškinti viską nuosekliai ir iki galo.
Ir jei kas nors mūsų paklaus, kiek yra dukart du, būkime pasiruošę atsakyti „Keturi“, o ne „Koks nesąmoningas klausimas, visi žino, kad keturi“.
Beje, ir mūsų nežodinė reakcija turi parodyti, kad esame nusiteikę pozityviai bei geranoriškai. Nereikia raukytis, traukyti pečiais ar kitokiais būdais demonstruoti savo nepritarimo. Linktelėjimas, šypsena, juokas ten, kur reikia – ir visi jaučiasi daug geriau. Kuo draugiškesnis bus mūsų elgesys kitų žmonių atžvilgiu, tuo daugiau draugiškumo ir palankumo sulauksime mainais.
Nesiginčykite mintyse. Jei tik pabandome oponuoti, paleidžiame minties siūlą. Ginčijimasis mintyse – tai mūsų pačių negirdimas monologas. O kai pats kalbi, nesiklausai, ką kalba kitas žmogus.
Geriau pasistenkime išklausyti, suvokti. Jei tai sunkiai sekasi, specialistai rekomenduoja įsivaizduoti, kad po pokalbio kažkas trečias paprašys trumpai nupasakoti pagrindinę mintį ir svarbiausius teiginius.
Tai padeda susikoncentruoti ir klausytis, o ne oponuoti.
Yra įvairių bendravimo manierų. Kvaila tikėtis, kad visi žmonės elgsis taip, kaip elgiamės mes. Vieni bus panašesni, kiti – visiškai skirtingi, netgi sunkiai toleruojami. Klausytojui labai svarbu būti pakančiam, net jei kalbėjimo, mąstymo, argumentavimo maniera jam visiškai nepriimtina.
Pavyzdys: trys draugės išsiruošė į kiną. Po seanso jos aptarinėja matytą filmą. Viena klausia draugių nuomonės. Antroji įsijautusi analizuoja turinį, aktorių vaidybą, kompiuterinius efektus. Trečioji savo įspūdžius nusako trimis žodžiais: „Tai buvo fantastiška!“
Ar galime teigti, kad tik viena žiūrėjo filmą, o kitos miegojo? Žinoma, ne. Tik kiekviena savaip išreiškė tai, ką norėjo išreikšti.
Įsivaizduokime, kad tai ne filmas, o rimta darbinė diskusija. Jei iš visų tikėsimės bemaž vienodos reakcijos, vieni mums pasirodys eruditai ir proto galiūnai, kiti – užsimiegoję lokiai. Bet taip manyti būtų didelė klaida.
Mes esame kitokie. Mes bendraujame skirtingai. Štai ką reikia nuolat prisiminti. Tas, kuris siekia perprasti bendravimo meną, niekada nedarys skubotų išvadų ir nevengs sudėtingų situacijų. Jis prisitaikys.
Nepraraskite humoro jausmo. Tai nesudėtinga. Jei nutarėte būti aktyvus klausytojas, humoro jausmas, mokėjimas džiaugtis bus jums viena didžiausių dovanų. Klausydamiesi mes išgirstame kažką nauja, mes linksminamės, mums norisi prieštarauti, mes stebimės…
Daug gerų dalykų galima patirti, išgirsti, suvokti. ir nesvarbu, kas tavo pašnekovas: profesorius eruditas, mažo kaimelio filosofas ar penkiametė mergaitė, pasakojanti darželio įspūdžius.
Išmokę klausytis ir girdėti, pajusime bendravimo malonumą. Tą patį pajus ir kita pusė.
