Jurgio Pauliko rankose – vienų brangiausių jo kolekcijoje Karaliaučiaus spalvotagalvių porelė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Velykos dažnam asocijuojasi su vištomis ir jų kiaušiniais. Bet juk kiaušinius deda ne tik vištos.
Pasidomėjome, kiek Mažeikių rajone yra entuziastų, auginančių įdomesnių veislių paukščius. Paaiškėjo, kad mažeikiškių, kurių kiemuose burkuoja, kudakuoja, gagena ir kitaip ulba egzotiškesni nei vištos paukščiai – ne per daugiausiai.
Vanagai „įsisuka“ ir į miestą
Jeigu pakėlę akis į Mažeikių senamiesčio padangę pamatysite pulką baltų balandžių, tikėtina, kad tai Jurgio Pauliko augintiniai. Įsiprašėme pas nuolatinį „Santarvės“ skaitytoją į svečius, kad parodytų savo „šeimyną“ ir daugiau apie juos papasakotų.
Dviejų balandinių, kuriose šiuo metu burkuoja apie 130 pašto bei boinų veislės karvelių, šeimininkas mielai ėmė rodyti augintinius ir vieną po kito pasakoti įdomiausius dalykus.
Mažeikiškio žodžiais tariant, būna, kad balandžiai „išeina už debesų“ ir laksto po 6 valandas.
Bet būna, kad augintojas jų negali išleisti paskraidyti, mat dažnai į miestą pamedžioti atskrenda vanagas. Neretai jų būna ir ne po vieną. Tada kyla rizika, kad plėšrūs paukščiai vieną ar kitą balandį pagaus ir nusineš.
J. Paulikas suskaičiavo, jog per metus vanagai sumedžiojo daugiau nei 20 jo balandžių.
Balandžiai buvo visada
Iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, kilęs 72-ejų metų pašnekovas prisimena: pirmuosius – laukinius balandžius augino, kai jam buvo penkeri. Būdamas septynerių metų jau turėjo ir įdomesnių, vertingesnių veislių balandžių.
Kurį laiką, kol tarnavo armijoje, šį pomėgį teko pamiršti. Po armijos, būdamas 24 metų, jis su šeima atvažiavo gyventi į Tirkšlius, paskui – į Mažeikius, kur 40 metų dirbo Dujų ūkyje. Ir visada augino balandžius.
Tikslaus atsakymo, kodėl ir kuo jį patraukė šie paukščiai, pašnekovas neturi. Jis prisimena, kad, dar gyvenant Darbėnuose, kurį laiką balandžius augino tėvas. Kaimynas irgi turėjo pulkelį laukinių balandžių. Gal matydamas skrajojančius padangėje, šiais paukščiais ir susižavėjo.
Anksčiau bendruomenė buvo didelė
J. Paulikas sakė turintis bičiulių, pažįstamų, kurie jaunystėje balandžius augino, o vėliau, gyvendami daugiabučiuose, tam nebeturėjo sąlygų. Ir jei gyvenimas susiklosto taip, kad žmogus nusiperka, pavyzdžiui, sodą, ilgainiui grįžta prie širdžiai mielo užsiėmimo – balandininkystės.
J. Paulikas gyvena daugiabutyje ir tik dėl savo augintinių įsigijo butą mediniame name senamiestyje tam, kad turėtų kiemą ir jame pastatytose balandinėse galėtų laikyti paukščius.
Pasak jo, Mažeikių senamiestyje – Stoties, Respublikos, M. Pečkauskaitės gatvėse – gyveno daug balandžių augintojų. Ir augino šiuos paukščius jauni žmonės. Dabar situacija kitokia: šį užsiėmimą propaguoja vyresnio amžiaus fanatikai. Be to, mažeikiškių balandininkų bendruomenė nedidelė – dalis vyresniųjų šio užsiėmimo atsisakė, dalis iškeliavo Anapilin. O jaunimas… jaunimui rūpi kiti dalykai. Pasidžiaugti paukščiais vienas kitas gal ir pasidžiaugia, tačiau, kad susidomėtų, imtųsi šio užsiėmimo ar perimtų jį iš vyresniųjų, apie tokius atvejus J. Paulikas negirdėjo.
Grįžta greičiau nei šeimininkas
Pašnekovas sako, jog šių paukščių auginimas reikalauja laiko. Reikia reguliariai iškuopti balandines, paduoti paukščiams lesalo – miežių, kviečių, rapsų, žirnių mišinio. Kartais J. Paulikas savo balandžius palepina kukurūzais. Per mėnesį jo paukščiai sudoroja 3 maišus lesalo.
Reikia ir žinių. O jų balandininkai semiasi vieni iš kitų dalyvaudami įvairiose paukščių parodose, balandininkų klubo narių susitikimuose. J. Paulikas yra Palangos balandininkų klubo narys.
„Būna, nuvažiuoju į kokį susitikimą Kretingoje ir nusivežu savo paukščių. Paleidžiu juos paskraidyti. Ir, žinote, jie namo parskrenda greičiau, nei aš parvažiuoju“, – šypteli pašnekovas.
Pasak jo, balandžiai per valandą nuskrenda vidutiniškai 70–80 kilometrų. Tai, žinoma, priklauso ir nuo pučiančio vėjo greičio bei krypties.
Pavasaris įprastas ir normalus
Ar iš balandžių elgsenos galima nuspėti, koks bus oras, kada ateis tas tikrasis, šiltas pavasaris?
„Balandžiams yra taip: kai tik saulelė dažniau pasirodo, ima vis labiau šildyti, jie tuoj pat pradeda burkuoti, dėti kiaušinius, o padėję – perėti. Balandžiams šis pavasaris yra kuo normaliausias, jie jau yra išperėję vaikų“, – pasakojo pašnekovas.
Nepaisant to, kad sinoptikai prognozuoja, jog Velykos kai kur Lietuvoje dar gali būti ir baltos, ir šaltos, o termometrų stulpeliai vis dar neretai nukrenta žemiau nulio, gamta rodo, jog pavasaris įsibėgėja.
Gausus būrys augintinių
Sedos seniūnijoje, Padvarininkų kaime, veikiančiame žirgyne, be gražuolių žirgų, gyvena ir visas būrys egzotinių naminių paukščių.
Žirgyno savininkė Gražina Kleinauskienė sako, jog ūkyje turi kalakutų, pentardų, mandarininių ančių, karališkųjų fazanų, povų, baltaskruosčių berniklių, juodųjų gulbių, ančių, vadinamų Indijos bėgikėmis, vieną žąsiną. Taip pat ir įdomesnių veislių vištų.
Sakyti, kad pašnekovė vieną dieną sumanė, jog reikia auginti įdomesnių paukščių, būtų neteisinga.
„Man patinka visi gyviai. Na, gal išskyrus krokodilus. Tai ir auginu dėl grožio ir, kaip sakoma, dėl malonumo“, – pasakojo moteris.
O malonumo ir džiaugsmo paukščiai teikia ir į žirgyną atvažiuojantiems žmonėms.
Kiekvienas su savu charakteriu
Pasak G. Kleinauskienės, kiekvienas paukštis turi ir proto, ir savitą charakterį.
Pašnekovė prisiminė, kaip augino žąsiukus. Mamos žąsies paukštyčiai neturėjo, tad šeimininkė juos vis pakalbindavo. Dabar iš to pulko likusiam vieninteliam žąsinui – jau pustrečių metų. Kai šeimininkė jį pašnekina, žąsinas žiūri pakreipęs galvą, klausosi, o netrukus ima gagenti.
„Nekvailos ir tos pačios vištos. Jos sugeba ne tik padėti kiaušinius, bet ir juos paslėpti. Būna, pasižiūri, ar žmogus nemato, ir tik tada eina į savo slaptavietę kiaušinių dėti“, – kalbėjo augintoja.
Povai yra geri skraidūnai. Tačiau per laiką jie pripranta prie savo aplinkos ir, kai šeimininkė juos paleidžia iš voljero, norėdama, kad šie pasivaikščiotų po sodą, jie vis grįžta į voljerą.
Pentardos, kitaip vadinamos patarškomis, perlinėmis vištomis, – keliauninkės.
„Yra tekę jas vaikytis po mišką. Jos paprasčiausiai iškeliauja, kur akys veda, ir, kai prieini arčiau, stengiesi sučiupti, dar paskrenda tolyn. Kalakutai – skandalistai. Išjojusi pajodinėti, būdama ir už kilometro nuo namų, girdžiu, kad į kiemą yra įėjęs kažkas svetimas“, – paukščius apibūdino pašnekovė.
Patirtis ateina su laiku
G. Kleinauskienė sako, jog iki šiol į ją niekas nėra kreipęsis patarimų ar konsultacijų apie paukščių auginimą.
Ji pati reikiamos informacijos apie tai, ką kas augina, kur pardavinėja įdomių veislių paukščius, ieško internete. O įgūdžiai apie tai, kaip juos auginti bei prižiūrėti, ateina su laiku. Pavyzdžiui, patyrusi, kad paukščius vaikytis po miškus – menkas įdomumas, pašnekovė nutarė jiems įrengti erdvius voljerus.
„Reikia domėtis, ieškoti. Juk sakoma: kas ieško, tas randa. Esu pirkusi paukščiukų Rietave. Dėl brangesnių, įdomesnių paukščių rūšių keletą kartų važiavau ir į Vilnių“, – pasakojo G. Kleinauskienė.
Priežiūrai – daug jėgų ir laiko
Irena ir Vaclovas Akavickai iš Dingailių kaimo, esančio Sedos seniūnijoje, dabar yra žinomi kaip jurginų augintojai. Tačiau kiek anksčiau pora savo ūkyje augino ir nemažai paukščių – įdomesnių veislių vištų, fazanų, balandžių, povų. Tuomet sulaukdavo norinčių paukščius apžiūrėti lankytojų. Kreipdavosi ir žmonės, prašydami patarti, kaip vienokius ar kitokius paukščius auginti, atvažiuodavo ir norintieji nusipirkti kiaušinių perinimui.
Irena Ir Vaclovas Akavickai dabar daugiau savo dėmesio skiria nebe paukščiams, o jurginams. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Dabar iš buvusios didelės paukščių „šeimynos“ jų likę mažai – vienas baltas povas, šiek tiek vištų.
„Kai kuriuos paukščius pardavėme, kitų amžius pasibaigė. Nebeauginame turbūt dėl to, kad šeimos nariai išsivažinėjo į užsienius, tad nėra kam padėti tuos paukščius prižiūrėti, o mudu su vyru, matyt, pasenome“, – sakė I. Akavickienė.
Pasak moters, auginantieji egzotinius paukščius turi daug reikalų. Tenka ne tik juos palesinti, pagirdyti, iškuopti paukštides. Kai kurių veislių paukščių plunksnų kuodai užaugdavo taip, kad jie akimis nebematydavo. Tekdavo apkirpti. Kai kuriems reikėdavo ir kojas nuvalyti.
Apsistojo ties jurginais
Pašnekovė prisiminė, kad kol sodyboje klegėjo įvairių paukščių būrys, dar prieš Velykas anūkai užsiprašydavo putpelių, mažųjų vištelių kiaušinių. Kai kurių paukščių kiaušinių nė dažyti nereikėjo – jie savaime margi ir gražūs.
„Anksčiau, būdavo, važiuodavome paukščių toliausiai, į Vievį ar dar kur nors. Pavyzdžiui, reikėjo vištai gaidžio tokios pat veislės kaip ji. Tai esame už gaidį mokėję ir 100 litų. Buvo įdomu, tad negailėjome nei laiko, nei pinigų tam savo pomėgiui. Dabar, jei kas paklausia, kur kreiptis, ar yra kur Mažeikių rajone žmonių, auginančių kokių nors įdomesnių paukščių nei vištos, man sunku atsakyti, nes nežinau“, – kalbėjo I. Akavickienė.
Dabar jiedu su vyru Vaclovu apsistojo ties jurginais. Tiesa, ir su jais yra reikalų: reikia iškasti, sunešti į sandėliavimo vietą, pavasarį vėl išnešti, pasodinti. Praėjęs ruduo buvo lietingas. Netrukus, išnešus gumbus į lauką sodinti, paaiškės, kokie bus to triūso rezultatai.
