Neįgalų vaiką auginanti mama spinduliuoja meile ir stiprybe

Neįgaliam sūnui Vita pramogų sugalvoja ir namuose – jis mėgsta suptis kambaryje įrengtomis sūpuoklėmis. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Sekmadienį švęsime Motinos dieną. Daugelis tą dieną iš savo vaikų sulaukia gėlių, sveikinimų, padėkos žodžių ir motinystę priima kaip dovaną.
Tačiau yra ir tokių mamų, kurioms vaiko gimimas pirmiausia susijęs su skausmingais išbandymais. Ir ne trumpalaikiais, o lydėsiančiais visą gyvenimą.
Dar mažiau tokių, kurios sugeba nepalūžti, džiaugtis viskuo, ką suteikia likimas ir ką pačios gali nuveikti.
Po šio susitikimo pagalvojau: gal ir ne kiekviena galėtų nešti savąjį kryžių taip, kaip tai daro Vita Plenauskienė iš Sedos seniūnijos, Pagardės kaimo.
Moteris jau šešiolika metų augina neįgalų sūnų ir tikina nebekeikianti likimo – tokiems dalykams  nelieka laiko. Visas jėgas pagardiškė skiria tam, kad vaiko kasdienybė būtų kuo šviesesnė.

Niekam neatiduoda

Vita turi tris sūnus. Du vyresnieji jau suaugę ir gyvena savo gyvenimą, o neįgalų jaunėlį ji vis dar glaudžia prie krūtinės. Kad ir kaip būtų sunku, moteris savo vaiko neatiduoda į valdiškus namus, nors ne kartą jai tai buvo siūlyta.
45-erių metų Vita tikino, kad toks sprendimas jai yra nesuprantamas: „Juk kačiuko, šuniuko svetimiems neatiduodi… O čia – mano vaikas, kad ir ne toks kaip kiti, bet jis – mano kūnas ir kraujas“.
Moteris su ašaromis akyse prisiminė, kaip į pasaulį atėjo jos mažiausiasis – sūnus Lukas. Gimdymas buvęs sunkus, komplikuotas. Vitos teigimu, vaikas patyrė gimdymo traumą ir liko neįgalus visam gyvenimui.
„Tuomet, po sunkaus gimdymo, medicinos personalas vis kartojo, kad jau geriau vaikas mirtų nei išgyventų… Man atrodė, kad kalba nesąmones. Mano berniukas išgyveno, nepaisant liūdnų prognozių, tačiau bėgant metams vis labiau ryškėjo patirtos traumos pasekmės. Dabar jam reikalinga nuolatinė priežiūra, jis pats negali nei vaikščioti, nei valgyti.
Kasdien naudojame sauskelnes. Lukas visiškai nekalba, bet mes susikalbame. Man suprantamu būdu jis sugeba parodyti, ko nori ar kas nepatinka“, – kalbėjo moteris.

Susitaikė su likimu

Pasak Vitos, abu jie turi savų džiaugsmų ir vargų, apie kuriuos niekam nepasakoja.
„Turbūt toks mano likimas, priimu jį tokį, koks yra. Dėl sprendimo pasilikti ir auginti sūnų niekada nepasigailėjau. Ir turbūt niekada nepasigailėsiu“, – tvirtino mama.
Ji nekaltina savo neįgalaus sūnaus dėl vienatvės – išsiskyrusi su Luko tėvu, kuris šiuo metu jau yra miręs, daugelį metų moteris gyvena viena.
„Būna minučių, kai pagalvoju: gerai būtų namuose tvirtos vyriškos rankos, kad turėčiau ko laukti grįžtant iš darbo, prie garuojančios vakarienės. Bet turbūt net nėra tokio vyro, kuris priimtų mane su neįgaliu vaiku. Kaip sakoma – nėra ir nereikia. Įpratau viena suktis, taip gyvensiu ir toliau. Apgaubsiu meile savo sergantį sūnų ir su kiekviena diena tapsiu vis stipresnė“, – likimu nesiskundė  moteris.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.