Pririšdamas grandine prie lovos – tokiu būdu rajono gyventojas bandė nuo valkatavimo sulaikyti penkiolikametę podukrą.
Penkias dienas po namus su grandine vaikščiojusi paauglė pabėgo iš namų, o vėliau – ir iš Vaikų našlaičių ir senelių globos namų.
PO NAMUS
VAIKŠČIOTI GALĖJO
„Santarvės“ kalbintas penkiolikametės patėvis sako, jog mintis apie grandinę šovė netikėtai – nebežinojo, kaip kitaip sulaikyti nuolat iš namų bėgančią podukrą.
Prie lovos mergaitę vyriškis prirakino praėjusį trečiadienį.
„Parsiviliojome į namus, pažadėdami, kad grąžinsime telefoną. Būtų pasiėmusi telefoną ir vėl pabėgusi, bet mes spėjome ją pagauti. Tada ir atsinešiau trijų metrų ilgio grandinę,“ – pasakojo vyriškis.
Jis paaiškino, kad vienas grandinės galas buvo pritvirtintas prie lovos metalinio mechanizmo, kitas – prie mergaitės kojos.
Kukliai gyvenančios šeimos nariai tvirtino, kad penkiolikametė laisvai galėjo vaikščioti po kambarius, niekas jos neskriaudęs.
„Nebuvo taip, kad prirakinau prie lovos ir ji niekur negalėjo pajudėti. O ji visą laiką tik juokėsi: pririškite mane, aš vis tiek pabėgsiu,“ – nuo trejų metukų augintos podukros kalbas prisiminė keturiasdešimt trejų metų vyriškis.
Kaip sakė mergaitė, taip ir padarė. Patėvis „Santarvei“ pasakojo, kad širdį suspaudė ir nuo lovos mergaitę jis atrakino sekmadienio rytą – penktąją bausmės dieną.
Tačiau sutemus penkiolikametė paspruko, vyresnei seseriai pasakiusi, kad išeina melžti karvių.
Pasak patėvio, podukra su visa grandine ant kojos pasislėpė griovyje, o netrukus įšoko į sustojusį automobilį.
PABĖGO
IR IŠ GLOBOS NAMŲ
Patėvio pasakojimai nesutampa su policijos pradėto ikiteisminio tyrimo duomenimis. Pareigūnai užfiksavo, kad mergaitė pririšta prie lovos laikyta dešimt dienų.
„Ji nuolat meluoja. Kaip aš galėjau laikyti ją prirakintą, jei namuose lapkričio dvidešimt aštuntąją šventėme vyresniosios dukters vestuves?“ – gynėsi balionais papuoštame kambaryje „Santarvę“ pasitikęs patėvis.
Melagysčių pastebėjo ir Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namų darbuotojai. Čia mergaitė pareigūnų buvo atvežta vėlyvą sekmadienio vakarą, tą pačią dieną, kai patėvis ją atrakino nuo lovos (kaip nepilnametė pateko į pareigūnų rankas, pastarieji nekomentuoja – K. V.).
Globos namų direktoriaus pavaduotoja Vida Barkauskienė pasakojo, kad pirmadienį mergaitei buvo surasti drabužėliai, suruoštos visos mokyklinės priemonės. Ilgai truko, kol išsiaiškino, kurioje mokykloje paauglė mokosi.
„Ji pradėjo meluoti. Kai pagaliau išsiaiškinome, mūsų auklėtoja pasakė, kad padės jai į mokyklą nueiti. Bet ji mūsų nesiklausė. Matyt, jau kūrė planus pabėgti,“ – svarstė V. Barkauskienė.
Tą pačią dieną, pavalgiusi vakarienę, penkiolikametė iš Globos namų išėjo ir nebegrįžo. „Santarvės“ žiniomis, iki vakar sutemstant mergaitės dar nebuvo radę nei Globos namų darbuotojai, nei pareigūnai.
PAGALBOS NESULAUKĖ
Penkiolikametė iš namų pradėjo bėgti prieš pusantrų metų. Susikrimtęs patėvis pasakojo, kaip jos ieškodavo, parsiveždavo namo iš įvairių landynių, rasdavo pavenčiuose.
Mergaitės mama prieš tris mėnesius išvažiavo uždarbiauti į Airiją – „pramušti kelio“, kad paskui į užsienį galėtų persikelti visa šeima.
Gyventi su trimis dukromis (vyriškio tikra dukra – tik jauniausioji dešimtmetė) likęs trečios grupės invalidumą turintis vyras apgailestauja, kad dėl noro apsaugoti šeimą į jį žiūrima kaip į nusikaltėlį.
Jis pasakojo dėl podukros vagysčių sulaukdavęs skambučių, kai vyrai grasindavo susidoroti su šeima, jei nebus grąžinti pavogti daiktai.
Pašnekovas tikino, kad žmona nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio nuolat ieškojo pagalbos pas vaiko teisių apsaugos, nepilnamečių reikalų inspektorius, seniūnijoje, mokykloje.
Į klausimą, ar per tuos pusantrų metų jų namuose lankėsi vaiko teisių apsaugos pareigūnai, vyras tik beviltiškai numojo ranka.
„Realios pagalbos negavome. Pasakė: žiūrėsime, ieškosime galimybių. Bet kur besikreipėme, atsimušėme kaip į sieną. Kiek važiuota, prašyta, netgi sakėme – vežkite, uždarykite į kokią specialią mokyklą, kad tik nevogtų,“ – aiškino tris mergaites globojantis vyriškis.
Pašnekovas jau žino, kad už neteisėtą laisvės atėmimą jam gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
TYLI IR NEKONFLIKTIŠKA
Tiek mergaitės šeima, tiek jos lankomos mokyklos darbuotojai mano, kad mergaitę iš kelio veda netinkami draugai.
„Manau, kad ji vagia vien dėl to, kad nori įtikti kompanijai. Ji visada būna su vyresnio amžiaus vyrais. Be reikalo nevogs, neneš…“ – svarstė patėvis.
Nuo pirmos klasės penkiolikametės lankomos mokyklos socialinė pedagogė Magdelena Želvienė paantrino: iš mokyklos mergaitė dingdavo, sulaukusi draugų skambučio.
Socialinė pedagogė „Santarvę“ informavo, kad merginai buvo suteikta minimali priežiūra. Tačiau savo įsipareigojimo lankyti mokyklą ji nevykdė. Nesilankė ir pas psichologą bei socialinę darbuotoją.
„Paskutinį kartą mergaitė buvo atėjusi spalio mėnesį kartu su patėviu. Ir viskas. Aš manau, kad patėvis tikrai ja rūpinasi. Tik gal jis yra griežtas, bet ji turbūt pati viską išprovokuoja. Susitaria, bet vis tiek pabėga. O kai pabėga, tai ir į mokyklą neateina,“ – sakė mokyklos socialinė pedagogė.
Jeigu mergaitė mokykloje ir pasirodydavo, mokslu nesidomėjo: pastarąjį trimestrą penkiolikametės pažymių knygutę „puošė“ aštuoni neigiami pažymiai.
„Bet ji tokia rami, nėra skandalistė, nepiktybinė…“ – dėl mokinės problemų apgailestavo M. Želvienė.
Kolegei pritarė ir mergaitės auklėtoja Anastazija Andersonienė: „Kai prasidėjo tokios problemos, buvome visi pašiurpę. Niekada nebūtume pagalvoję, kad ji galėtų šitaip elgtis. Tokia tyli, niekada žodžio nepasakys, mokytojui nepaprieštaraus. Nė su vienu vaiku nesipykdavo“.
TVARKĖSI KAIP GALĖJO
Penkiolikametės auklėtoja A. Andersonienė „Santarvę“ patikino, kad su tėvais glaudžiai bendradarbiavo.
„Tiek mama, tiek patėvis patys man paskambindavo ar parašydavo žinutę: žinokit, jog dukros vėl nebėra. Jie abu labai rūpinosi, kiek begalėjo. Patėvis niekada nesakydavo, kad čia ne mano vaikas, tik dejuodavo – Jėzau, kokį vargelį turime,“ – prisiminė A. Andersonienė.
Apie patėvį teigiamai atsiliepė ir vietovės, kurioje gyvena šeima, seniūnas Alfonsas Šakauskas.
Jis tėvus apibūdino kaip darbščius žmones, besistengiančius tvarkingai gyventi.
„Kartais taip pasitaiko, kad normaliai gyvenanti šeima nesusitvarko su vaikais. Čia tos merginos problema. Puikiai žinome jų situaciją, tiesiog kažkaip gyventi reikia…“ – samprotavo seniūnas.
A. Šakauskas patikino, kad seniūnijos darbuotojai dažnai bendravo su šia šeima.
Tačiau nors iš namų bėgančios penkiolikametės tėvai pagalbos ieško jau pusantrų metų, šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašą buvo įrašyta tik šį lapkritį.
TĖVAI NEBETURI
AUTORITETO
Beveik visi „Santarvės“ pašnekovai patikino negalį pateisinti patėvio elgesio, bet pabrėžė jį suprantą kaip žmogų.
Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus svarstė, kad vaikų akyse tėvai nebeturi autoriteto – šeimos skiriasi, tėvai važiuoja dirbti į užsienį, vaikai paliekami.
Vedėjas priduria, kad šiuo metu vaikai žino savo teises, bet nežino žodžio „pareiga“.
„Esant dabartinei teisės nuostatai ir teisinei bazei, mes esame bejėgiai. Su tokiais vaikais iš tiesų yra be galo sunku. Mes kažkada paleidome vaikų teises į beribes aukštumas, o pareigas užmiršome. Galvojome, kad demokratinėje visuomenėje yra tik teisės, nors kitose šalyse yra aiškiai nustatytos pareigos, – aiškino vedėjas. – O mes tai bijome pasakyti garsiai, nes būsime apšaukti, kad pažeidžiame vaiko teises. Čia yra tragedija.“
PAREIGA –
TIK SU PRIEŽIŪRA
„Mokykla yra įpareigota suteikti vaikui galimybę mokytis, bet vaikas gali nenorėti ta galimybe naudotis. O kaip aš galiu būti priverstas naudotis savo teisėmis? Visiems reikia, o vaikui nereikia,“ – apie retai kur vaikų auklėjimo procese minimas pareigas kalbėjo ir Mažeikių rajono policijos komisariato nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės vadovė Irena Nacienė
Pareigūnė patikino, kad vaikų užmirštos pareigos ir dėl to kylantys nesutarimai su tėvais bei mokyklos bendruomene – itin dažna pareigūnų sprendžiama problema.
I. Nacienė apgailestavo, kad bene penkerius metus nebuvo galimybių vaikus drausminti – visad buvo akcentuojamos vaiko teisės.
Prieš metus savo veiklą pradėjo Savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija, kuri sprendžia, kokias priemones taikyti už nuolatinį pamokų praleidinėjimą be priežasties. Tai leidžia Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas.
„Kai skiriama minimali priežiūra, vaikas pats yra įpareigojamas kažkurį laikotarpį lankyti mokyklą, jei reikia – psichologo, socialinio pedagogo konsultacijas. Po to, jei situacija nesikeičia, mokykla ar tėvai vėl kreipiasi dėl vaiko įsipareigojimų nevykdymo, tada gali būti skiriama vidutinė priežiūra – atiduoti į socializacijos centrą,“ – paaiškino I. Nacienė.
Arčiausiai Mažeikių esantis berniukų socializacijos centras yra Šiaulių rajone, mergaičių – Vilniuje.
Iš Mažeikių rajono į socializacijos centrus iki šiol išsiųsti keturi vaikai. Vienuolikai skirta minimali priežiūra.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Patėvis pasakojo, kad nuo lovos atrakinta mergaitė pasislėpė griovyje, o paskui įšoko į privažiavusį automobilį.
