Lietuvos visuomenė šįsyk išvadinta baudžiauninkais ir būrais. Kuri visuomenės dalis – daug aiškinti nereikia. Ta, kuri dar neseniai buvo vadinta runkeliais arba paprastais žmonėmis, o labai supykus – ir šunauja…
Kai mūsų šalyje visi požymiai rodo, kad valdžia patiria krizę, kai žiniasklaida išvardija visus arba beveik visus skandalų kaltininkus ir dalyvius, o jiems viskas – lyg nuo žąsies vanduo, prisimenama, kad dar yra liaudis, tauta, visuomenė. Kuri turėtų imtis priemonių ir sutvarkyti tą netvarką. Kokiais būdais? Pilietiniu ir politiniu aktyvumu!
Jei visuomenė nustebusi žvalgosi ar ramiai vakarieniauja, iš sparnuotųjų frazių sąsiuvinėlio ištraukiamas teiginys: „Kokia visuomenė, tokia ir valdžia“.
Labai patogus šūkis.
Yra ir šio teiginio išvirkščias variantas – „Kokia valdžia, tokia ir visuomenė“.
Įdomu, kaip jaučiasi lietuviai, dar sykį kažkaip išvadinti? Tikriausiai niekaip. Jie jau priprato. Prie reklamų, kuriose kaimiečiai patogiai susėdę ir tabaluodami kojomis stebi, kaip dega kaimyno namas. Prie politinių oratorių ir apžvalgininkų, kurie įnirtingų debatų metu girdi tik save ir myli tik savąją tiesą. Prie valdininkų, nekaltomis akimis žiūrinčių pro ekrano stiklą ir nesuprantančių, ko apskritai iš jų norima – jie juk daug dirba ir nuolat aukojasi. Jei kas ir yra blogai – tik partinių oponentų užmačios.
Net jei eilinis pilietis arba, jei vaizdingiau pasakius, naujasis Lietuvos baudžiauninkas ir supyktų, jis nežinotų, ką daryti. Kovoti? Su kuo? Su visa valdžios piramide? Su šimtatūkstantiniu biurokratų klanu? Jei kovoti, tai kokiais būdais?
Šakėmis, dalgiais, grindinio akmenimis? Viena – iš kur dabar jų gausi. Kita –kas tų kovų bijo. Užsiregistruoji atitinkamoje įstaigoje, gauni leidimą protestui – ir piketuok, protestuok, kovok nors iki pensijos! Nešk kryžių, gulk į karstą, keliauk po visą Lietuvą su šia ar kitokia atributika – niekas nė cypt. Tavo, lietuvi, tarnams tokios meniškos išmonės – kaip nuo žąsies vanduo. Jie vadovaujasi normatyvais ir visas pikantiškas vieteles jau seniai prisidengę NORMOMIS.
O norma – tai daugelio pripažintas dydis. Etalonas. Kaip su juo pakovosi? Ir kam?
Viršininkas siunčia santechniką pataisyti nuosavo unitazo. Vairuotojas paveža kokį pavargusį nuo pasilakstymo aukštasėdžio asmens aukštakilmį šunelį. Išgėrusius ponus išvežioja ir išnešioja ponų vežiojimui suburta tarnyba. Darbdavys maloniai pasako norįs greta pareiškimo priimti į darbą turėti ir to paties autoriaus ranka parašytą prašymą atleisti iš pareigų.
Laiškelius siunčiame internetu arba mobiliuoju telefonu, pinigus pakuojame į vokelius. Ir ne tik atlyginimams. Išankstinėms padėkoms, politinei paramai, „atkato“ procentams. Kur daugiau tuos vokelius panaudosi?
Norma. Išlikusi dar iš tų laikų, kai kolūkio sandėlininkas savo padėjėjams aiškino, iš ko susideda jų darbo užmokestis: „Algą mums moka valstybė, premijinius pasiimame patys“.
Instrukcijų prirašyta daug ir įvairių. Kodeksų šiek tiek mažiau, bet irgi pakankamai. Visos šios teorijos dažniausiai egzistuoja tik tam, kad kokia nors įkyri įstatymų pelė užbėgusi turėtų ko paskaitinėti. Realiai egzistuoja NORMOS. Arba tai, ką vienas didelis asmuo ir jo aplinka jau ilgą laiką (o gal net visą sąmoningą gyvenimą) laiko normaliu.
Įdomiausia būna tada, kai tam dideliam asmeniui garsiai pasufleruojama, kad NORMALU yra kas kita. Štai tada prasideda pantomima. Visi skėsčioja rankomis, trauko pečiais, pirštais rodo vienas į kitą, sukioja smilių palei smilkinį… Paskui ieško palaikančių tribūnų. Būna, kad ir nuvirsta. Bet dažniausiai išdidžiai nulipa nuo jų. Kad toliau mums, baudžiauninkams ir būrams, tarnautų. Ir mūsų visų gyvenimą normintų.
Tad dėl ko, sakykite, galąsti dalgius ir į ką atsukti šakes?
A. M.
P. S. Šiuolaikinis būras Aloyzas Ž. iš „Žaliojo kadagio“ sodų bendrijos klausia: „Dvi dešimtis metų mano sodo kaimynas valdiška mašina vežiojosi į sklypą sodinukus, kastuvus, grėblius ir panas, ir aš nežinojau, kad tuo jis pažeidžia mano pilietines teises. Ar teisingumo atkūrimo vardan galiu reikalauti, kad nors tris mėnesius jis vežiotų mano kibirus, šunį ir pačią?“
Norminimas
