Šisbeitauskas
Visų lauktos Velykos šiemet nebuvo tokios, kokių tikėjomės. Nekalbu apie tai, kaip mes joms ruošėmės, kaip gaminome valgius, marginome kiaušinius, laukėme sugrįžtant artimųjų, sėdėjome prie vaišėmis nukrautų stalų, linkėjome vieni kitiems gerų dienų, sielos atgimimo ir atgaivos, atsinaujinimo ir, pamiršus visa, kas buvo ne taip, pajusti naują, šviežią gyvenimo bangos plūstelėjimą. Viso to galime linkėti dar ir dabar – iki pat ateinančio sekmadienio, vadinamojo mažosiomis Velykėlėmis arba dar kitaip – Atvelykio.
Viskas per Velykas būtų buvę puiku, jei ne orai. Nelabai palankūs jie buvo ir Didįjį penktadienį, kai bažnyčia surengė Kryžiaus kelio eiseną miesto gatvėmis, tad šios eisenos dalyviams teko kiek labiau skubėti – koks malonumas giedoti ir eiti, kai iš dangaus – lietus ir šlapios snaigės? Nešti Nukryžiuotojo simbolį teko ir moterims – be jų šiais laikais vis labiau neapsieinama. Savivaldybei atstovavo ir su kryžiumi eisenos priekyje taip pat ėjo moteris. Gal vyrų toje įstaigoje nebeliko ar jie suskubo pradėti švęsti greičiau, kad niekaip negalėjo palengvinti savo kolegės naštos? Vyrai gal tuo metu jau spjaudė sliekus ir meškeriojo ar miklino akį medžioklėse – reikia juk kažkaip paįvairinti šviežiena šventinius stalus… Juk jau nuo mūsų probočių laikų pagrindinė vyrų pareiga buvo aprūpinti šeimą maistu ir ją apginti nuo neprietelių. Nors dabar, vėl grįžtant prie moterų emancipacijos temos, moterys spėja ir po parduotuves pabėgioti, reikalingų produktų pripirkti – kas geriau nei jos žino, ko virtuvėje per šventes prireiks, ir namų švara, vaikais pasirūpinti. Tikriausiai vyrai todėl jas ir myli, gerbia, kartais ir vieną kitą gėlės žiedelį parneša. Jokiu būdu nenoriu mėtyti akmenų į vyrų daržą, bijau, kad juos išrinkti paskui reikės… toms pačioms moterims.
Nieko geriau nebuvo nė antrąją Velykų dieną – feisbuke pastebėjau, kad žmonės vieni kitus sveikino su Kalėdomis: nuo sniego nubalę kiemai iš tiesų labiau priminė tą šventę…
Sniegas kartais būna visai neblogas dalykas, nes uždengia tai, ką žmonės per žiemą numetė ar šiaip ne vietoje padėjo. Antradienį nusprendžiau pajudėti ir pravėdinti senus kaulus – lyg daugelį metų spintoje kabėjusius kailinius. Iki pat pavenčių nudrožiau – vaikščiojau tomis vietomis, kur dar nesirausia statybininkai.
Mano nuostabai, daug šiukšlių nepastebėjau – gal mūsų tautiečiai išmoko poilsiauti ir jau nepalieka žymių, kur jų būta… Grįždamas praėjau pro buvusią „Norfos“ parduotuvę Naftininkų gatvėje – ten, kur mažiau vaikšto žmonės ir mėgsta susirinkti vadinamieji „bomžai“, nuolat būdavo krūvos šiukšlių. Dabar, vėl mano nuostabai, jokių šiukšlių nebelikę – matyt, kažkas pamatė tą vietą ir pranešė kam ir kur reikia.
Sutikta moteris pasakojo, kad anksčiau tiesiog prie buvusių parduotuvės durų atvažiuodavo automobiliai – jų savininkai krūvą šiukšlių papildydavo dar ir savosiomis – dabar, kai ta vieta jau sutvarkyta, niekas taip elgtis nebedrįsta. Taigi – tobulėjame.
Tiesa, ties veikiančia „Norfos“ parduotuve Sedos gatvėje taip pat sutikau moteriškę, kuri piktinosi, kad neišsipurvinę ir saugūs šį prekybos centrą pasiekti gali tik automobiliais ar dviračiais važiuoti mažeikiškiai.
Apie tą vietą jau ne kartą rašyta laikraščiuose: saugiai kirtus Sedos gatvę per perėją, parduotuvės link nėra jokio šaligatvio – šiuo metu, kai žemė vaduojasi iš pašalo ar palijus, žmonių išmintu taku tenka bristi per purvus. Valdininkai yra sakę, kad pėsčiomis nuo perėjos ar Sedos ir Pavenčių gatvių žiedo iki parduotuvės reikia eiti kelkraščiu. Mažeikiškė pastebi, kad eismas toje gatvėje be šaligatvių labai didelis, tad kelkraščiu eiti tikrai nesaugu – to daryti nesiryžta nė jaunimas, o kur čia senjorams!
„Ponams kas, jie gali atvažiuoti į „Norfą“ mašinomis, tad jokios bėdos nemato, o mums – rizikuokite, jei norite. Toks jų siūlymas – tik noras numesti problemą nuo savo pečių ir kuo toliau, o jūs murdykitės po purvynus, jei bijote kelkraščiais vaikščioti.
Jeigu jau yra nesiauras žmonių išmintas takas, kodėl čia nepaklojus šaligatvio? Negi taip sunku senų išardytų šaligatvių plyteles panaudoti ten? Didelių prašmatnių šaligatvių tikrai neprašome“, – susirūpinusi kalbėjo garbaus amžiaus moteris.
Ką galėjau atsakyti? Tik pritariamai linkčioti galva – padėti tikrai niekuo negaliu, nebent pasidalyti tais pastebėjimais su jumis – gal kažkas ir iš tų ponų, kurie tai turėtų sutvarkyti, perskaitys? O perskaitęs – ne supyks, bet imsis darbo?
Neseniai kažkas atlyginimus rajonų vadovams siūlė mokėti atsižvelgiant į tai, ką jie konkretaus yra padarę. Aš pagalvojau, kad tokią apmokėjimų sistemą reikėtų taikyti ir Savivaldybės valdininkams – pateikei kažkam sąrašėlį, ką konkrečiai esi nuveikęs, už tai ir gauni atlyginimą. Sakot – utopija? Galbūt. Nes kas ryšis kirsti šaką, ant kurios sėdi? Čia kaip su tuo Seimu – kiek siūlyta mažinti jo čiabuvių skaičių, net išgainioti norėta – niekas nesutinka.
Ir kur tau sutiks? Kai sėdi prie lobių skrynios – kaip nuo jos pasitrauksi? Nebent tik jei kas per prievartą nustums ar nuo sotaus ir gero gyvenimo širdis sustos. To, žinoma, niekam nelinkiu, bet tvarkos, manau, tikrai reikėtų.
