Nuo pat kunigaikščių Oginskių laikų Rietavas didžiavosi puikiu pučiamųjų instrumentų orkestru. Tačiau kuriam laikui orkestro muzika Rietave buvo nutilusi, o prieš dešimtmetį ji ir vėl atgijo. Už tai rietaviškiai dėkingi iš Klaipėdos gimtinėn grįžusiam muzikantui Algirdui Kaziui Jankauskui.
1995 metais jis subūrė jaunuosius Rietavo muzikantus į orkestrą, o po penkerių metų jau džiaugėsi labai reikšmingu respublikiniu apdovanojimu – „Aukso paukšte“.
A. K. Jankauskas, paklaustas, ar jo tikslas buvo atgaivinti orkestrą, atsakė: „Ne, į Rietavą grįžau tikėdamasis visai ko kito – tėvų žemėje pasistatyti namą, kibti į žemės ūkį ir turtingai gyventi“.
GROJO NUO VAIKYSTĖS
A. K. Jankauskas gimė ir augo netoli Rietavo esančiuose Jaupėnuose. Tame pačiame kaime gyveno ir gerai muzikavimo meną išmanęs Vytautas Lukauskas, kuris kaimo jaunimą ir vaikus ragino bei mokė groti pučiamaisiais instrumentais, kvietė juos į repeticijas.
Ponas Algirdas sakė grojimo pamokas lankęs labai entuziastingai ir turėjęs didelį norą išmokti pūsti kornetą. Beje, į V. Lukausko organizuojamas repeticijas A. K. Jankauskas eidavo ne vienas, o kartu su trimis vyresniais savo broliais.
Vėliau iš tų muziką pamėgusių kaimo vaikų išaugo gana profesionalus Rietavo pučiamųjų instrumentų orkestras, kuris gyvavo tol, kol gyveno jo vadovas V. Lukauskas.
Lankydamas V. Lukausko repeticijas ir grodamas orkestre, ponas Algirdas taip pamilo muziką, kad nutarė su ja susieti ir tolesnį savo gyvenimą – įstojo į Klaipėdos muzikos technikumą, vėliau – į Vilniaus konservatoriją, kur baigė fogoto specialybę.
Po mokslų, kelerius metus padirbėjęs Kauno muzikiniame teatre, A. K. Jankauskas išvyko į Klaipėdą. Tuomet, norint pagyvinti ir sulietuvinti uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, į jį buvo kviečiama daug jaunų meno ir kultūros specialistų, kurių dėka Klaipėda išties pasikeitė, atgijo.
RIETAVE – JAU 10 METŲ
Dabartiniame Klaipėdos universitete Menų fakultete A. K. Jankauskas dėstytojavo iki 1998 metų. Tačiau jau nuo 1995-ųjų jis dirbo ir Rietave. O jo grįžimo į gimtuosius kraštus istorija gana įdomi ir neįprasta. „Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, buvau įstojęs į Sąjūdį ir labai džiaugsmingai priėmiau visas permainas. Galvojau: susigrąžinsiu tėvų žemę, pasistatysiu namą, ūkininkausiu ir galbūt praturtėsiu. Net į Ūkininkų sąjungą buvau įstojęs, medienos statyboms prisipirkęs, bet… viskas pakrypo visiškai kita linkme“, – prisiminimais dalijosi ponas Algirdas.
Sykį, Plungės savivaldybėje tvarkydamasis žemės susigrąžinimo reikalus, A. K. Jankauskas sužinojo, jog yra paskelbtas konkursas Rietavo meno mokyklos direktoriaus vietai užimti. Gavęs pasiūlymą jame sudalyvauti, ponas Algirdas nutarė pabandyti, ar jam pasiseks. Ir pasisekė – jis laimėjo konkursą ir tapo Rietavo meno mokyklos vadovu. Taip po 33 metų A. K. Jankauskas grįžo į gimtinę. Tik ne ūkininkauti, o muzikuoti.
ATGAIVINO ORKESTRĄ
„Kai pradėjau dirbti meno mokykloje, sumaniau atgaivinti Rietavo orkestrą. Tam vėlgi reikėjo didelio entuziazmo ir pastangų. Man pasisekė – atsirado daug geranoriškai nusiteikusių ir muzikai gabių vaikų, kurie noriai lankė repeticijas, važinėjo į koncertus“, – kalbėjo kolektyvo vadovas.
Pradžia buvo sunki. Teko važinėti po kaimo mokyklas, sudominti vaikus, prisikviesti juos į orkestrą. Į pirmąsias repeticijas, kaip prisiminė A. K. Jankauskas, susirinko apie 40 vaikų. Vieni orkestre liko ilgam, kiti „nubyrėjo“. Tačiau iš likusiųjų išaugo puikus kolektyvas, kurio pasiekimai garsūs visoje Lietuvoje.
Pasak pono Algirdo, susirinkę į pirmąsias repeticijas, vaikai grojo visokiausiais garsais, gąsdino ir nervino kaimynus, bet pamažu tas triukšmas vis labiau panašėjo į muziką. 1995 metais suburtas Rietavo pučiamųjų instrumentų orkestras po penkerių metų jau buvo apdovanotas „Aukso paukšte“. 2001 metais kolektyvas dalyvavo orkestrų čempionate, kuriame A kategorijoje laimėjo I vietą. Kitais metais orkestras jau pateko į B kategoriją ir pelnė II vietą, dar po metų C kategorijoje laimėta III vieta. Šiemet, kai daugelį pirmųjų muzikantų pakeitė nauji, kolektyvas vėl dalyvavo A kategorijoje ir vėl tapo čempionato nugalėtojais.
KAD IR APLAMDYTOMIS DŪDOMIS, BET GROJA GERAI
Ponas Algirdas džiaugiasi, kad jo auklėtiniai noriai lanko repeticijas, niekada neatsisako vykti į koncertus. Būdami kolektyve, jie daug ko išmoksta – mat čia jie ne tik groja, bet ir yra auklėjami, ugdomi, mokomi tvarkos. Po įvairių koncertų vaikai neretai gauna dovanų – saldainių, šakočių, kartais jaunieji muzikantai pakviečiami vakarienės. Ir jie tai labai vertina. Be to, vaikai džiaugiasi tuo, kad, važinėdami po koncertus, konkursus, čempionatus daug ką pamato, susiranda naujų draugų.
„Daugelis mano muzikantų – paprasti, neturtingų tėvų kaimo vaikai. Turtingųjų vaikai sėdi prie kompiuterių, o manieji jų neturi, todėl lanko repeticijas“, – kalbėjo orkestro vadovas. O kuo vaikai groja? Kas jiems nuperka brangiai kainuojančius instrumentus? Anot A. K. Jankausko, naujų instrumentų jo orkestras neturi. Groja senais, aplamdytais ir seniai nurašytas, bet ne ką prasčiau nei tie, kurie turi naujas, blizgančias, keliolika ar net keliasdešimt litų kainuojančias dūdas.
37 metus pedagoginį darbą turintis Rietavo meno mokyklos direktorius ir orkestro vadovas A. K. Jankauskas sako, jog dirbti su vaikais jam smagiau nei su suaugusiaisiais. Jaunieji muzikantai imlesni, klusnesni, lengviau sukalbami. Paklaustas apie orkestro perspektyvas, kolektyvo vadovas sako: „Gyvuosim, jei tik man sveikatos užteks, jei vaikai į repeticijas rinksis ir jei senosios dūdos laikys“.
Lina LIŪNIENĖ
Sauliaus NARKAUS nuotrauka
