Laižuvos seniūnijoje esančiame Palaižupės kaime likusios penkios sodybos, kuriose, seniūnijos duomenimis, gyvena 14 gyventojų. Tuoj pat už Laižuvos, važiuojant Viekšnių link įsikūrusiame kaime nesutikome nė vieno vaiko: vietos gyventojų atžalos paliko gimtinę, daugelis jau surado savo likimą kitur. 
KAIMO RIBA NEAIŠKI
Pasižiūrėjus į žemėlapį pamatysime, kad Palaižupė prasideda tuoj už geležinkelio Mažeikiai-Ryga pervažos. Užsukę į pirmąją sodybą kiek sutrikome: čia gyvenantys sutuoktiniai aiškino patys nežiną, kur jie gyvena: Laižuvoje ar Palaižupėje. Jie pasakojo, kad vienuose dokumentuose figūruoja Laižuvos miestelio Stoties gatvė, kituose – Palaižupės kaimo pavadinimas.
Tą patį patvirtino ir kiek tolėliau, kitoje kelio pusėje gyvenanti Judita Fukartienė. Pasak jos, kai prieš aštuoniolika metų jų šeima atsikėlė čia gyventi, buvę namo savininkai sakė, kad gyvena Laižuvos kaime. Nuo kada čia pasidarė Palaižupė, moteris negalėjo pasakyti.
VYRĄ SUTIKO PER UŽGAVĖNES
Judita pasakojo, kad kilusi iš Židikų pusės. Štališkės kaimas, kuriame ji gyveno, buvo atskirtas nuo pasaulio: buvęs labai prastas susisiekimas, nuolat purvinas ir neišvažiuojamas kelias.
Židikuose baigusi mokyklą, kartą per Užgavėnes su drauge eidama keliu netikėtai sutiko nepažįstamus vyrus. Vėliau sužinojo, kad tai buvo iš kitur atvykę čia dirbti elektrikai. Vienam jų mergina, matyt, stipriai krito į akį, ir netrukus jis Juditą susirado.
Jaunuoliai išdraugavo septynis mėnesius, o 1965aisiais atšoko vestuves. Jaunajai tada dar nebuvo nė devyniolikos metų.
„Buvau lėta, tyli kaip pelė po šluota, todėl man greitai ir apsuko galvą“, – prisimena už vyro iš Gruzdžių ištekėjusi moteris.
Nuo to laiko sutuoktiniai sugyveno penkis vaikus: tris dukteris ir du sūnus, dabar močiutės aplankyti atvažiuoja vienuolika anūkų.
PRADĖJO NUO RANKENOS
Palaižupėje Judita atsirado įkalbėta Laižuvoje gyvenančios dukters. Moters būta užsispyrusios: jai siūlė gražią sodybą Laižuvoje – nesutiko, Gruzdžiuose liko anytos sodyba – atsisakė.
Skaudančia širdimi, su ašaromis atsisveikino su Židikais ir dar kolūkio laikais nusipirko namą Palaižupėje.
Šis buvo senas, prašyte prašantis remonto. Moteris pasakoja, kad namo remontuoti visai negalvojo, bet remontą vis dėlto pradėjo. Kaip ji sako, nuo durų rankenos. Šiai užsikirtus, nusprendė įsistatyti naujas duris, vėliau pasikeitė langus, ir taip per porą metų savo rankomis namą suremontavo, pristatė verandą.
Bet Židikų Judita iki šiol negali pamiršti. Šio miestelio kapinėse palaidoti tėvai, keturių mėnesių mirusi dukrelė, visa giminė.
Moterį tėviškė nuolat traukia, ten, pasak jos, gyvena labai geri žmonės, ten liko ir sūnus Vaidas.
DARBAS KOLŪKYJE NUALINO
Trisdešimt aštuonerių metų darbo stažą turinti Judita sako visą gyvenimą išdirbusi fermose. Ten, pasak jos, žmonių niekas netaupė: kartais tekdavo per dieną sutampyti ant nugaros po toną miltų. Todėl dabar nebėra sveikatos, sušlubavo širdis, prasidėjo depresijos. Prie to gal prisidėjo ir prieš pusšeštų metų sunegalavęs vyras: jį paralyžiavo.
Dabar niekur negali išeiti iš namų ilgam, nes vyrui reikia nuolatinės priežiūros. Kad ir kaip būtų, Judita džiaugiasi, kad yra bent su kuo pasikalbėti.
Gerai, pasak jos, ir tai, kad šalia, Laižuvoje, gyvena trys dukros, kurios, esant reikalui, visada ateina į pagalbą.
Judita dabar sunerimusi dėl galinčių pasikeisti įstatymų, kurie esą numato kolūkyje dirbusių žmonių stažą užskaityti nuo 1994 metų.
Tada jos stažas būtų tik ketveri metai. Tektų gyventi tik iš slaugos pašalpos. Tai, pasak jos, būtų didelė neteisybė.
Kažkada turėjusi šešetą ir daugiau karvių, dabar Judita belaiko tik dvi, vis galvoja nustoti ūkininkauti, bet taip ir neprisiruošia. Dėl to pyksta ir dukros, priekaištauja, kam ji dar vargsta.
„Jei nieko neturėsi, iš kur tą litą paimsi – juk reikia pinigų ir vaistams, ir maistui“, – į tai atsako Judita.
IŠGYVENA DĖL VYRO
Balandžio mėnesį septyniasdešimt devynerių metų sulauksianti Anastazija Kontenienė – vyriausia Palaižupės gyventoja. Metais jaunesnė jos kaimynystėje gyvenanti sesuo Aldona Ligeikienė.
Senutė ašarodama pasakojo, kad labai išgyvenanti dėl prieš keletą metų mirusio savo vyro Petro. Šis buvęs keleriais metais jaunesnis už ją, tad tekėdama tikėjosi, kad bus kas palaidoja.
Bet likimas susiklostė kitaip. Vyras buvęs labai geras, darbštus, mylintis, todėl išsiskyrimas su juo senutei buvo didelis smūgis.
„Geriau būtų buvę turėti vyrą, kuris duotų į pakaušį, nei gerą, kuriam mirus vis dar mirkstu ašarose“, – guodėsi vieniša močiutė.
Gandrai dėl sveikatos sutrikimų šeimos taip ir neaplankė.
ANKSTI NETEKO TĖVO
Gimusi ir augusi Anastazija Palaižupėje. Ir dabar tebegyvena dar senelių statytame name. Mirė močiutės brolis, dvynės seserys, tad šeimoje jos užaugo keturios.
Vaikystėje pas tėvus, turėjusius 22 hektarus žemės, ganė gyvulius, kai mergaitei buvo dvylika, šeimą paliko tėvas, tad našlei mamai nebuvę lengva.
Mokėsi Anastazija Laižuvoje. Šio miestelio bei Palaižupės, Duobgirių kaimo gyventojai ją pažįsta kaip pirmąją laiškininkę.
Šį darbą moteris išdirbo iki pat pensijos. Palaižupiškiai ir dabar prisimena jos tikslumą – pagal jos atėjimą buvę galima nusistatyti laikrodžius, nes visada pasirodydavusi tuo pat metu.
Dvidešimt penkerius metus laikraščius ir laiškus žmonėms nešiojusi močiutė džiaugiasi, kad teko dirbti pašte, o ne lauko brigadoje.
„Parbėgu, pasišeriu gyvulius, apsitvarkau ūkelyje ir vėl toliau ant dviračio“, – prisimena senutė.
SU KAIMYNAIS IEŠKOJO TEISYBĖS
Anastazija pasakoja apie laikus, kai į Rygą traukiniu lydėdavo kolūkio parduoti vežamą skerdieną. Ten apsistodavo pas savo gimines, būdavę labai smagu.
„Rygą tada pažinojau kaip Laižuvą, tad kartais su manim važiuoti įsiprašydavo ką nors parduoti norintys kaimynai. Buvau labai drąsi“, – bando juokauti senutė.
Ašaros vėl pasirodo akyse, dar kartą prisiminus vyrą. Šis buvęs iš daugiavaikės šeimos, dirbęs ekskavatorininku, daug kur ir dabar tebėra jo iškasti tvenkiniai, kanalai.
Pradėjus kurtis kolūkiui, daugelis nenorėję ten eiti. Už tai valdžia norėjusi nepaklusniuosius iškeldinti iš sodybų.
Anastazija prisimena, kaip tuomet su grupe kaimynų išsiruošė į Mažeikius ieškoti teisybės. Miesto nė vienas nepažinojo. Gerai, kad sutiko milicininką, kuris parodęs, kur eiti.
Močiutė dabar nebeprisimena, kas buvo tas valdininkas, kuriam kaip jauniausia ir drąsiausia išsakė kaimo bėdas.
Tai padėję: gyventojai buvo palikti ramybėje.
Į MIESTĄ NENORI
Gyvenimo negandos močiutei tuo nesibaigė: prieš keletą metų vakare savo sodyboje sulaukė netikėtų „svečių“. Juos užpuolė banditai. Mušė, reikalavo pinigų, žadėjo net padegti, tad teko nemažai iškentėti. Dabar močiutė nebeprisimena, kiek tų užpuolikų buvę.
„Baimės tikrai buvo daug, nepasakysi, kad tai galėjo būti lietuviai. Jie elgėsi kaip žvėrys. Gerai, kad nieko neturėjom, tikrai būtume atidavę“, – su siaubu pasakoja senutė. Pasirodo, kad tie patys „svečiai“ buvo užpuolę ir jos seserį, atėmė turėtus pinigus.
Dabar močiutė gyvena viena, bet sako nebijanti. „Kas čia mane, senę, grobs?“ – klausia Anastazija. Senutės vienintelis sargas – kalė Mirta. Palaižupiškė sako, kad galėtų eiti gyventi į Mažeikius, kur dar sovietmečiu su vyru pasistatė namą. Bet miestas netraukia. Dar ir dabar senutė augina karvę, veršelį, ir sako, kad jokios bėdos nesą.
„Jei nelaikyčiau gyvulių, gyventi būtų blogai. Dabar nueinu, apsišeriu, vis ne viena“, – šypsojosi Anastazija.
ĮSTEIGĖ ĮMONĘ
Atokiausiai nuo Laižuvos, Palaižupės kaimo pakraštyje įsikūrę Cecilija ir Vytautas Vaizgielos. Jau įvažiavus į kiemą pastebėjome, kad čia gyvena meniškos sielos žmogus: kiemą puošia dekoratyviniai medžio dirbiniai. Tai Vytauto pomėgis.
Palaižupė – jo žmonos tėviškė. Sutuoktiniai gyvena Cecilijos tėvų 1938 metais statytame name. Iš Pašerkšnės kaimo kilęs Vytautas su žmona anksčiau dirbo Kompresorių gamykloje, vėliau, kai ėmė grėsti bankrotas, kolūkio pirmininko prišnekintas vyriškis pradėjo dirbti Laižuvoje, devynerius metus atidavė eigulio darbui.
Dabar su žmona yra įsteigę įmonę – teikia paslaugas Mažeikių urėdijai: kerta, sodina mišką, valo kanalus. „Žmona yra mano direktorė“, – juokauja Vytautas.
DROŽIA, KĄ SUGALVOJA
Cecilija ir Vytautas į pasaulį išleido tris vaikus – dukrą ir du sūnus, dabar jau džiaugiasi trimis anūkais.
Šiuo metu tik vyresnysis sūnus, sukūręs šeimą, gyvena Lietuvoje, Mažeikiuose. Dukra Laima pagal „Au Pair“ programą išvyko dirbti į JAV, vėliau baigė universitetą, ištekėjo už Amerikoje sutikto meksikiečio, augina sūnų. Jauniausias sūnus pagal sutartį dirba Airijoje.
Žemės ūkio darbuotojo specialybę turintis Vytautas su medžiu draugauja seniai. Dažnai dirbdamas miške vyriškis prisirenka įvairiausios žaliavos savo darbams. Medį savo kitame namo gale įsirengtame kambarėlyje drožinėja, skaptuoja daugiausia žiemos vakarais. Vasarą laiko mažiau – jį atima ūkio darbai.
„Kas užeina ant seilės, tą ir dirbu. Dabar darbo mažiau, žmonės nebeturi pinigų, tad ir užsakymų mažiau“, – pasakoja ir rodo savo padarytas statulėles, suvenyrus Vytautas. Daug drožinių išdalyta, išdovanota.
Grūstėje, Laižuvoje, Dargiuose, palaižupiškės Ligeikienės kieme stovi Vytauto daryti kryžiai. Paskutinis prieš keletą metų pastatytas prie kelio Sovaičiuose šio kaimo gyventojų atminimui.
DIRBO AUTOBUSO VAIRUOTOJU
Bene pats didžiausias, o gal ir naujausias Palaižupėje – Birutės ir Povilo Jokubauskų namas. Šis kaimas – Povilo tėviškė. Čia vyriškis su žmona sugalvojo įsikurti po to, kai mirė tėvai.
Pagal specialybę stalius, Povilas trisdešimt metų išdirbo tuometinėje Autotransporto įmonėje vairuotoju. Prisimena pirmuosius senus autobusus, vadinamuosius „kagus“, vėliau buvę „pazai“, „lazai“, dar vėliau teko vairuoti „ikarusus“.
Tuo pat metu prie namų Mažeikiuose Povilas buvo įsirengęs dirbtuves, dažnai jį su savo gamintomis statinėmis, kubilais buvo galima pamatyti turguje.
STALIAUS DARBAI – VISĄ GYVENIMĄ
Nagingas rankas vyriškis sako paveldėjęs iš kalvio tėvo, nevengusio ir staliaus darbų. Kalvystės amatas Povilo nesugundė dėl savo kenksmingumo. Užtat paragavęs staliaus darbų palaižupiškis su jais nesiskiria visą gyvenimą.
Ir dabar prie namų stovinčiose dirbtuvėse gaminami langų rėmai, durys, alaus statinės, vazonai, dideli, keliems žmonėms maudytis tinkami kubilai.
Naująjį namą, šalia senojo tėvų, pradėjo statyti prieš keletą metų. Viską darė pats savo rankomis. Įsikūrė taip, kad būtų gera gyventi ir jam, ir žmonai Birutei. Povilas sumeistravo ir kai kuriuos namų baldus, pats mūrijo židinį.
ŪKININKAUTI NESIRUOŠIA
Visada mieste gyvenusiai Birutei kaime nėra nuobodu. Čia ją traukia gamtos teikiami malonumai: paukščių čiulbesys, prie namų ateinantys žvėreliai. Kiek prasčiau su laikoma karve, kurios moteris, visą gyvenimą dirbusi pardavėja, prisibijo. Birutė, ilgą laiką dirbusi konditerijos ir kulinarijos gaminių pardavėja, mieliau sukinėjasi virtuvėje, nors pyragų sako nelabai mėgstanti kepti.
Šeimininkai laiko paršelių, Povilas augina žirgą.
Sutuoktiniai valdo devynis hektarus žemės, viena Povilo svajonių – dalį jos apsodinti mišku. Kadangi žemė, pasak šeimininko, nėra derlinga, tręšti jos nesinori, tad ką nors auginti nesiruošia.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Vakarais, kai žmona žiūri televizorių, Vytautas atsiduoda savo mėgstamam darbui.
