Jaunieji šauliai skrydžiuo pasiruošę – netrukus jų parašiutai išsiskleis virš Šerkšnėnų aerodromo. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.
Keturias dienas Mažeikių Julijono Kumpikevičiaus aerodrome Šerkšnėnuose veikė jaunųjų šaulių parašiutizmo stovykla. Per pusšimtis merginų ir vaikinų susipažino su šio sporto teorija ir praktika, atliko šuolius.
Tokios stovyklos jauniesiems šauliams – savęs ugdymo, stiprinimo būdas, galimybė tobulėti, žinant, kad visų šių gebėjimų gali prireikti tarnaujant, ginant tėvynę.
Beveik iš visos Lietuvos
Į Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės jaunųjų šaulių parašiutininkų stovyklą atvyko jaunimo iš Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Plungės, Rietavo, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Vilniaus.
Stovyklos atidarymo metu jos vadovas – Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis pasidžiaugė, kad susirinko jaunieji šauliai iš beveik visos Lietuvos: iš dešimties šalies šaulių rinktinių trūko tik dviejų rinktinių atstovų.
Stovyklautojus pasveikino Mažeikių aeroklubo viršininkė Ala Morkūnienė, o klubo instruktorius Rimantas Morkūnas supažindino su stovyklos programa ir tikslais – kad jaunieji parašiutininkai įgytų teorinių ir praktinių žinių apie parašiutizmą, parašiutus.
Instruktoriui padėjo jo jaunasis kolega Rytis Gabalis.
Parašiutizmo praktika neabejoja
Ankstesniais metais (stovykla rengiama jau ketvirtą kartą) tokių mokymų dalyviams šokti parašiutu trukdydavo lietūs, dabar pagrindinis trukdis buvo per didelis vėjas. Pasak stovyklos vadovo, jaunuoliai turėjo užtektinai laiko susipažinti, pabendrauti, pasikalbėti apie „šauliškus“ dalykus.
Kad kiekvienas jaunasis šaulys turi būti įgijęs šuolių su parašiutu praktikos, neabejoja pirmą kartą tokioje stovykloje pabuvęs klaipėdiškis Rokas Račkus. Uostamiesčio Vydūno gimnazijos trečioje klasėje besimokantis jaunuolis šauliukų gretose – jau antri metai.
„Iš pradžių patekau į jaunųjų šaulių stovyklą – ten man viskas buvo labai įdomu. Taip ir užsikabinau. Mane traukia kariški dalykai: įvairios pratybos, žygiai, ginkluotė. Dabar šaulių užsiėmimuose stengiuosi dalyvauti kuo dažniau. Čia susiradau daug naujų draugų. Jaunieji šauliai visuomenės matomi – mes dalyvaujame įvairiose šventėse, kaip savanoriai pristatinėjame Šaulių sąjungą“, – pasakojo Rokas.
Mato vien pliusus
Dalyvavimas šaulių veikloje nė kiek netrukdo Rokui mokytis – jis puikiai išmoko viską suderinti ir visur suspėja – tam reikia tik noro ir gebėjimo organizuoti savo laiką.
„Viskas yra apskaičiuojama ir suderinama – kartais to laiko dar ir lieka. Šauliai visada yra draugiški, sumanūs, protingi. Mano namiškiai nesitikėjo, kad aš taip aktyviai įsijungsiu į šią veiklą, paskui jau nebeliko jokių klausimų. Beje, jaunuoju šauliu buvo ir mano vyresnysis brolis. Galvoju ateityje papildyti Lietuvos kariuomenės gretas, o gal net stoti į karo akademiją“, – svarstė R. Račkus.
Vaikinas dar tik laukė pirmojo šuolio. „Baimės truputį yra. Mano galva, tai natūralu. Bet tikrai esu pasiruošęs“, – kalbėjo gimnazistas.
Roko draugui – 16-mečiam Viliui Rudgalviui – tokia stovykla – irgi pirmoji. Jaunojo šaulio duonos jis pirmą kartą paragavo būdamas keturiolikos.
„Man patinka disciplinuotumas, čia viskas sukoordinuota, suplanuota. Be to, galima pabendrauti su naujais žmonėmis ir šiaip būti naudingam. Čia iš tiesų tik vieni pliusai ir jų daug“, – šaulių privalumus vardijo Klaipėdos Vėtrungės gimnazijos antrokas.
Tęsia prosenelių tradiciją
V. Rudgalvio svajonė – patekti į karo patrulių kursus. Tam reikia atitinkamai pasiruošti ir įdėti nemažai pastangų. Vaikinas džiaugiasi vis didėjančiu jaunųjų šauliui autoritetu, be jų neapsieina nė viena mokyklos, miesto šventė.
„Taip ugdomas jaunųjų šaulių patriotiškumas. Aš dar neseniai šaulių gretose, bet jų skaičius nuolat auga, o tai reiškia, kad daugėja savo šalį mylinčių ir ją ginti pasiruošusių jaunuolių. Savo dalyvavimu šaulių gretose pratęsiu ir giminės tradiciją – ne per seniausiai sužinojau, kad šauliais buvo mano proseneliai. Man tai labai svarbu“, – šypsojosi Vilius.
Gerokai prieš dvidešimtį metų šauliu tapęs buvęs mažeikiškis Valdas Kilpys teigia, kad šauliška dvasia yra įaugusi į jo kraują. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.
Su kiek kitokia misija į jaunųjų šaulių stovyklą atvyko kraštietis, žemaitis iš Reivyčių Valdas Kilpys – Kaune jis gyvena per dvidešimt metų, bet vis dar jaučia esąs mažeikiškis.
„Dėl to nekyla jokių klausimų – tebekalbu žemaitiškai. Mažeikiuose baigiau vidurinę mokyklą, išėjau į kariuomenę, grįžęs įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, taip ir likau Kaune“, – pasakojo Valdas.
Jautė kraujo šauksmą
Į Lietuvos šaulių sąjungos gretas V. Kilpys įsijungė, tęsdamas giminės tradiciją, – Telšių rajone, Ubiškės kaime, gyvenęs ir ūkininkavęs jo senelis iš tėvo pusės taip pat buvo šaulys.
„Prieš trejetą ar ketvertą metų lankiausi Lietuvos ypatingajame archyve, pasikėliau visas bylas, jas nufotografavau ir parodžiau tėvui. Juokai juokais, bet jis, būdamas paauglys, nežinojo, kad tėvų namuose lankydavosi partizanai, kad buvo iškastas bunkeris. Dabar senelis jau miręs. Paradoksali situacija: aš seniai žinojau, kad noriu būti šaulys, o kai sužinojau apie savo senelio praeitį, atsirado dvigubo džiaugsmo. Pasirodo – giminės kraujas šaukė į šaulių gretas, man apie tai nežinant, nes į Šaulių sąjungą įstojau daugiau nei prieš dvidešimt metų“, – kalbėjo pašnekovas.
Turėti ką prarasti
Galimybė būti šauliu, anot V. Kilpio, yra gyvenimo duotybė ir reikia mąstyti, ką daryti, kad tokių žmonių, pasiruošusių ginti tėvynę, būtų kuo daugiau.
„Yra visokių žmonių: patriotų ir nelabai. Yra toks geras pasakymas, kurio aš laikausi, į jį turėtų atsižvelgti ir valdžios atstovai: „Žmonės savo tėvynę, kad ir kokia ji būtų – namai, giminė, mama, seserys, broliai ar dar kažkas – gins tada, kai turės ką prarasti.“ Jeigu jie neturi ko prarasti, jie nieko ir negins. Kai žmonės bus bent šiek tiek turtingesni, sąmoningesni, ką nors turės „už dūšios“, tada, suprasdami, kad yra ką prarasti, turės ką ginti“, – samprotavo šaulys.
V. Kilpys dabar yra Lietuvos šaulių sąjungos Kauno 2-osios Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės garbės sargybos kuopos šaulys, dirba korespondentu Šaulių sąjungos leidžiamame žurnale „Trimitas“ – šios pareigos jį ir atvedė į jaunųjų šaulių parašiutizmo stovyklą mūsų rajone.
Kuo daugiau – tuo geriau
Buvusio mažeikiškio V. Kilpio šeimoje auga dvi dukros, bet jungtis prie šaulių savo atžalų vyriškis nespaudžia. Jis įsitikinęs, kad laikui bėgant jos pačios į sąjungą ateis.
„Yra daug tokių pavyzdžių, kai vaikus pradedama spausti prie bažnyčios, prie šaulių ar dar prie ko nors, jie pasišiaušia. Aš esu šimtu procentų įsitikinęs, kad jos ateis pačios. Ir žmona tai puikiai supranta“, – kalbėjo buvęs reivytiškis.
V. Kilpys pastebėjo, kad po Ukrainos įvykių šaulių gretose Kaune padaugėjo žmonių, bet, praėjus kuriam laikui laikui, jų liko koks trečdalis.
„Tas pats ir su jaunimu: tie, kurie praeina pro šaulių rankas, tampa rimtais žmonėmis –valstybininkais, patriotais. Geras pavyzdys yra „Misija Sibiras“. Jaunųjų šaulių veikla – idealus būdas išauklėti gerą pilietį, todėl kad jie daro daug aktyvių dalykų, išmoksta nebijoti ginklo, orientuotis vietovėje, yra paruošiami fiziškai. Bręsta žmonės, kurie neauginami vatoje ar prie kompiuterių… Ir kuo labiau tai bus skatinama, tuo geriau bus visiems“, – įsitikinęs V. Kilpys.
Vaidas RUNKAUSKAS
