„Augustinai, kas tik buvo, viskas dingo, viskas žuvo…“ – dainavo stebuklingas puodas. Tokią dainelę jis tilindžiavo garsiojo meistro Hanso Kristijano Anderseno pasakoje apie užgaidžią princesę ir protingą kiauliaganį.
Panašią melodiją dažnai niūniuojame ir mes. Ir ji būna skirta ne tik praeičiai (kurios būta šviesios ir gražios, nesugrąžinamos, nebepataisomos), bet ir mūsų ateičiai (jei skamba tokia minorinė gaida, ką kalbėti apie rytojaus planus ir šios dienos dvasios sveikatą?).
Per daugelį metų surinkome ir sukonstravome visuotinius bei savus prietarus, kuriais bandome pakoreguoti mūsų vidines nuostatas. Tada nepasisekė, todėl kažin ar dabar pasiseks. Jei nesijaudinu prieš egzaminą, neišlaikysiu arba gausiu blogą pažymį. Jei pirmas rytinis šviesoforas privažiavus užsidegs žaliai, viskas šiandien pavyks (jei taip atsitiks pirmadienį – bus gera visa savaitė). Jei įsižiebs lemputė po raudonu stiklu – viskas priešingai.
Čia aš apie savuosius žaidimus, kuriuos prisimenu nedažnai, bet prisimenu. Kai laukia koks nors jėgų išbandymas.
Taip mes bandome kovoti (ar žaisti) su planuojama nesėkme. Nes jei ieškome palankių ženklų arba stebime nepalankius, abejojame sėkmės galimybe. Kiti žmonės apskritai linkę manyti, kad „vis tiek nebus nieko gero“. Treti bijo garsiai ištarti apie kokią nors net menkiausią sėkmės arba nesėkmės tikimybę, kad neatsargiai nesujauktų „jėgų“ išsidėstymo, ir beldžia į medinį stalą ar durų staktą. Arba spjauna per kairįjį petį.
Kas vyksta, kai mes esame nusiteikę nesėkmei? Polinkis tikėtis blogiausio varianto (arba nematyti jokių šviesių spalvų) suformuoja mūsų pasąmonėje emocijų spiralę, kuri „išsitiesia“, išsilaisvina kiekvienu atveju, kai tik mes atsiduriame sudėtingesnėje situacijoje, kai reikalaujama mūsų iniciatyvos ir sprendimo. Ši spiralė – tai, anot psichologų, automatinės, užprogramuotos, negatyvios mintys – ir mes elgiamės vadovaudamiesi jomis, net nebandydami suvokti, kas vyksta.
Visi esame linkę „išlaisvinti“ mintis, leisti joms „lietis plačiai“. Tik ar susimąstome, kad kartais mus baudžia paprasčiausias nemokėjimas galvoti? Reikia mokėti galvoti, – teigia psichologai ir kaip rytmetinę mankštą siūlo išbandyti kelis saviauklos būdus.
Jie liepia pasiginčyti su „automatinėmis“ mintimis. Pavyzdžiui, paklausti savęs, kokia žodžių junginio „viskas žuvo“ prasmė. „Viskas“ – tai kas? Kas dingo, kas žuvo? Žiema, vasara, namas, artimieji, mylimas šuo?
Prisipažinsiu, šiek tiek anksčiau mano mėgiamas „negatyvusis užkeikimas“ buvo frazė „Kaip man viskas nusibodo!“ Aš ją sau kartodavau net kelissyk per savaitę. Bet kokiu atveju: jei nepasisekė gerai padaryti planuoto darbo, jei tapau konflikto dalyve, jei vaikas nesutvarkė namų, jei lyja (sninga, įkyriai šviečia ir kaitina saulė), jei vėluoja taksi, jei užgriūva netikėti svečiai… Maža dėl ko.
Kai ėmiau stebėti save iš šalies, supratau, kad beveik esu save įtikinusi: VISKAS NUSIBODO. Ir iš tikrųjų ėmiau jaustis labiau pavargusi, dirglesnė, iš padilbų ėmiau žiūrėti į man buvusius mielus žmones ir ieškoti priekabių. Esą viskas man kliudo gerai gyventi. O kas tada yra GERAI gyventi? Be darbo, be žmonių, be artimųjų?
Išgyti padėjo ilgos atostogos su minimalia bendravimo doze. Supratau, kad noras pabėgti į negyvenamą salą – tik mano iliuzija. Negatyvusis scenarijus, užprogramuotas konfliktui ar bendravimo nesėkmei. Juk iš tiesų man reikia visko, kas neva nusibodę. Ir dar kaip!
Taigi išvada: jei pažvelgę į savo planus, ateities projekciją, pamatome, kad sukūrėme trilerį ar siaubo filmą, reikia jį perrašyti iš naujo. Iš tikrųjų perrašyti, tai yra paimti popieriaus lapą ir parašyti svarbiausius punktus, mintis, priežastis – kas, kaip ir kodėl. Bandžiau. Suima juokas, kai pamatai savo baimes ir abejones „įamžintas“, o ne dūzgiančias galvoje. Patikėkite, tikrai palengvėja. O jei netikite – pabandykite patys.
Audronė
Perrašyti scenarijų
