Kaimynai latviai yra nutarę šiemet kažką pakeisti savo gyvenime. Kaip liudija apklausa, tokie pasiryžėliai sudaro net pusę kaimyninės šalies gyventojų. O tie, kurie nieko nebenori pakeisti, paprastai jau yra sulaukę pensinio amžiaus. Apie mūsiškių siekius niekas nerašo, bet vargu ar jie daug skirtųsi nuo latviškųjų. Kad ir ką sakytume ar šnairuotume – esame giminaičiai baltai.
Taigi mūsų tobulėjimo garantas – amžius. (Įdomu – įkopę į šeštą dešimtmetį mes nieko nebenorime keisti todėl, kad viskas mums patinka, todėl, kad tingime ar todėl, kad nieko gera iš tų pokyčių nebesitikime?)
Bet jei tau dar ne vis viena, koks bus šviesus rytojus ir ne mažiau įsimintina ateitis, nutari pajudėti. Žengi pirmą žingsnį. Antrą. Eini, eini ir prieini, atsiprašau, sutinki išvadą, kad išties reikia kažką gyvenime pakeisti. Nežinai ką, bet vidinis balsas tiesiog reikalauja pokyčių. Ypač kai įdėmiau apsidairai aplinkui. Kažkas perka jau antrą apynauję mašiną, kažkas – paliaunėjo kaip nendrelė ir giriasi ypatinga sveikata bei darbingumu, pažįstama dama su Mažeikius užplūdusiais užsieniečiais restorane vograuja angliškai, nors prieš porą metų mokėjo tik dvi kalbas: gimtąją ir nepadorių gestų.
Pavydu. Pasijauti principingai užsigavęs – o tu, žmogau, kuo prastesnis? Kas tau kliudo imti ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą? Jei ne iš esmės, tai nors dalį, tą, kuri trukdo jaustis komfortiškai ir į pasaulį žvelgti su įžūliai atlaidžia šypsenėle: aš – tai aš, o ką jūs?.. Pavykit, pralenkit, nustelbkit!
Tiek jau to, tegul pokyčiai įvyksta ne dėl savimeilės, o dėl asmeninio ir šeimyninio saugumo, dėl sveikatos, dėl vaikų ateities. Kilnesnis tikslas, tiesa?
Valio! Motyvacija surasta. Dabar reikia nuspręsti: kada ir kiek. Nuo kada pradėti ir kiek ilgai kankintis. Sausio pirmoji jau praėjo – ir gerai. Įsipareigojai kažką pradėti sausio pirmąją – žinok, aštuoniasdešimčia procentų žuvęs reikalas. Ši data – baisiau nei pirmadienis, kuris dažniausiai sužlugdo visas perspektyvas, nes ateina išsyk po sekmadienio, kai tu planuoji linksmas, sotus ir pailsėjęs.
Pirmadienis užgriūva kaip lavina. Organizmas dar miega, dar virškina savaitgalio vaišes ir įspūdžius, o darbai veržiasi, grūdasi, net nepavyksta jų surikiuoti į darnią eilutę. „Kokios naujovės? – sakai. – Kokios perspektyvos, jei svarbu kaip nors išgyventi tą pirmąją dieną? Štai ryt ar poryt galėsime pagalvoti…“
Jums būna kitaip? Tada jūs didvyriai, valios galiūnai, ateities žmonės. Nes jei rimčiau pažvelgtume į tą latvišką statistiką, kyla klausimas: negi jie nieko nenorėjo keisti prieš metus ar dvejus? Žinoma, norėjo. Bet ar pakeitė – vargu. Nes jei įgyvendini kokį grandiozinį projektą (kaip mūsiškė valdžia miesto puošimo vasarą ir žiemą planą), gali paskui ilsėtis visus metus ir džiaugtis gražiais prisiminimais. Kam išsyk vėl veržtis į pirmąsias linijas?
Perspektyvieji latviai nori pakeisti: a) darbą; b) atlygį už jį; c) persikvalifikuoti ar darbą susirasti. Įdomu, kodėl mes ir mūsų kaimynai – tokia darboholikų tauta? Štai lietuviai teigiamiausiu tautos bruožu laiko darbštumą, o visiškai netoli gyvenantiems danams ši ypatybė tik dešimtoje vietoje. Kodėl taip? Vis sparčiau ir sparčiau judantis pasaulis ima suvokti, kad daug vertingiau ir pelningiau – kūrybiškumas. (Suprantama, plačiąja prasme.)
Kodėl mes norime keistis, bet nesikeičiame arba keičiamės labai sunkiai? Psichologai sako, kad žmonės prisiriša prie savo sprendimų ir vis kartoja kažkada pateisinusį viltis scenarijų. Šią paprastą priežastį jie vadina labai sudėtingu vardu – „patyrimine introjekcija“.
Tiesa, specialistai dar ir suprantamai paguodžia: nuo kitų gyvūnų mes, žmonės, skiriamės dviem labiausiai sužmogintais poreikiais – sąmoningo artumo ir kūrybos.
Gal nuo to ir priklauso sunkiai įgyvendinamas mūsų ateities pokyčių grafikas – jei ką nors norime daryti, ieškome galimybių, jei nenorime – priežasčių.
Vienas protingas pasaulio žmogus apie mūsų visų užsitęsusius ketinimus, svajones ir dvejones yra pasakęs labai trumpai: BAIK GALVOTI IR EIK DARYTI!
„Eisiu, eisiu, – jam atsakau, – bet dabar savaitgalis, o poryt bloga diena – pirmadienis. Antradienį pasvarstysim ir nutarsim galutinai!“
Audronė
Pradėsiu nuo antradienio
