Gintaro ČESONIO nuotr.
Prieš dvi savaites Prano Gailiaus, lietuvių menininko iš Mažeikių, palaikai buvo sudeginti Per Lašezo kapinių krematoriume Paryžiuje. Talentu, gyvybingumu ir darbštumu garsėjusiam žemaičiui būtų patikę, kad tądien už jo sielos ramią kelionę draugai ir pažįstami pakeltų vyno taurę.
Pranas neketino taip greitai išeiti – gruodžio pradžioje tikėjosi sugrįžti iš savo dirbtuvės kaime, kaip jis vadino Aixen-Provence, kurioje darbuodavosi – į Paryžių.
Paryžius–Provansas–Paryžius – tokia buvo jo trajektorija. Pasakojo, kad pradėjo naują ciklą, kad susitiksime pavasarį, kad Kazio Varnelio namuose Vilniuje pakabinti jo ankstyvieji darbai – „Nueik pasižiūrėti ir papasakosi“.
Rugsėjo pradžioje buvo nusipirkęs bilietą į Lietuvą, ketino dalyvauti savo parodos atidaryme, tačiau netikėtai persigalvojo – „Manęs čia niekas nelaukia, jaučiu, kad nereikia važiuoti“ – ir nebeskrido. Jam atrodė, kad dar anksti išeiti, net kai rudenį buvo užkliudęs autobusas – „Mirtis dar nenori manęs pasiimti“.
„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“ – viena iš jo mėgstamų frazių – Pranas niekada nebuvo praradęs to, kas siejosi su jo vaikyste. „Aš esu tas pats bachūras, kuris braidė Ventoje“, – sakydavo, lyg visą laiką gaudytų didžiausią savo gyvenimo ešerį, kuris buvo tapyba.
„Mieloji, koks pasaulis yra gražus, koks gražus, voila! Aš turiu daugiau talento išreikšti saulėtiems dalykams, net jei tu verki, kartais turi šypsotis, supranti, kad būtų šypsena“ – net jeigu ketverius metus iš eilės neskiria Nacionalinės premijos.
„Turbūt jie galvoja, kad esu prancūzas“, – net šioje vietoje šmaikštavo, tačiau mirtis atėjo keistai – praėjus dviem dienoms po šių metų premijos gavėjų sąrašo paskelbimo.
Keista. 2015-ųjų pavasarį Lietuvos ambasadoje Paryžiuje P. Gailius už nuopelnus plėtojant lietuvių kultūrą europinės civilizacijos kontekste (už grafikos lakštų ciklą pagal Oskaro Milašiaus poeziją ir autorines menininko knygas) buvo apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos Diplomatijos žvaigžde, kuria didžiavosi.
„Aš esu gimęs Lietuvoje, Žemaitijoje, ir esu tiek visko pilnas“, – kalbėjo Pranas, kurio abstrakcionizmo esmė buvo lietuviškumas ir liaudiškumas, susijungęs su prancūzų kultūra.
Gimęs kaime, gimnaziją lankęs Mažeikiuose Pranas vasaras leisdavo pas senelį.
„Žinai, dabartiniai Mažeikiai nieko bendra neturi su tais Mažeikiais, kuriuos prisimenu – miestelyje gyveno gal tūkstantis penki šimtai žmonių. Vasarodamas kaime, mačiau žmones, kurie grįžta po darbo, dainuoja, pjauna rugius – tokios būdavo darbo dainos. Ir kas man būdavo gražu – jie grįždavo nuvargę, merde, pjovę rugius iš pat ryto, iki saulei gulant – bet kaip grįžta! Visuomet vienas vyras pradeda, kiti įsijungia“ – aš tai esu girdėjęs. – Miškas buvo arti, o aš miške – labai dažnai, ir girdėdavau, kaip žmonės išeina ir dainuoja. Jodavau arklius girdyti į tokį upeliuką, kuris eina, ir dainuodavau irgi. Klausyk, aš visas vasaras praleisdavau Ventoj, nudegęs eidavau žvejoti ir vandeny praleisdavau visas dienas. Esu ganęs karves, ir lietus lyja, rūkas kyla – gyvulius suvesdavome iš kito ūkininko sodybos… Aš, gimnazistas, skaičiau poeziją, rašiau poeziją, svajojau būti aktoriumi. Aš jausdavau visur: viduje, viską jausdavau“, – pasakojo Pranas, kuriam gamta buvo nebe vaizdas, o procesas. Jis norėjo kurti kaip gamta ir semtis įkvėpimo iš liaudies dainų, folkloro.
„Aš esu lietuvis iki kaulų smegenų“, – tvirtino, kalbėdamas gražia lietuvių kalba. Iš Prano lietuviškumo išėjo ciklas „Sielrankšluoščiai“ (1987), pripildytas vaikystės dainų, „Pirmoji lietuviškoji siuta“ („Livre premier de la suite lituanienne“) pagal Oskaro Milašiaus išverstas lietuvių liaudies dainas, „Antroji lietuviška siuta“ („Deuxieme suite lituanienne“) pagal Kazio Bradūno tekstą „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“, ciklas „Inablock“ (1972).
Kaip varpeliai, kaip klumpės
incablockų uždarytos.
Jeigu negirdėsi klumpių darant
Klam! Klam! Klam!
Jeigu negirdėsi varpelio
vilnoniško zirzgimo.
Kur tos mergos?
Mano leitmotyvas!
Incablockai papuošti
klumpių-kojų noru.
Tai Prano poezija, kurios, kaip ir kitų tekstų, kurie buvo asmeniški, rašė daug, tačiau nelabai kam rodė.
Pranas nepiešė nenupiešiamo: nerasime tiesiog „paraidžiui“ nutapytų ar išraižytų varyje liaudies dainų siužetų. Pamaitintas prancūzų kultūros dailininkas moderniai interpretavo lietuviško liaudies meno stilistiką, panaudodamas dainos ritmą, rimą, metaforas.
Vėliau Pranas šį ritmą pritaikė savo cikle „Musė“ ir viename iš paskutiniųjų, eksponuotų prieš metus Varšuvoje, lietuvių kultūros namuose – „Ešerio noras“. „Sielrankšluoščiai“ – buvo paties menininko susigalvotas žodis, kurio niekam nenorėjo daugiau duoti – gimęs iš ilgesio prarastai tėvynei ir vaikystės prisiminimams, apie kuriuos kalbėdavo šykščiai, vadindamas juos „biografiniais anekdotais“. Paprašytas papasakoti daugiau apie savo išgyvenimus, klausė: o kaip pasakyti ir parašyti, kad neskaudėtų? Paskui iš viso atsisakė rausimosi prisiminimuose, nes manė, kad kūrybinė biografija ir yra jo tikroji biografija.
Įkvėpimas Praną aplankydavo kaime – skaitant Balio Sruogos raštų tomą apie lietuvių liaudies dainas, prisiminus austas drobes, ilgus sienrankšluoščius, į kuriuos norėjo įsupti savo sielą. Su išgyvenimo patirtimi ir vidiniu skausmu, kurio neįmanoma išsižadėti ar paslėpti, susitarė, įgyvendinęs ciklą „Musė“, kai atrado Witoldo Gombrowicziaus citatą apie musės kančią. Pranas norėjo nuvalyti skausmą nuo sentimentalizmo, kuris kartu dažnai eina, nuvalyti tuos nešvarumus, kurie nusistoja ant žmogaus. Sakė: „Tas sentimentalizmas, tas nusistojimas yra humanizmo ir pasigailėjimo sakralizavimas“. Jis norėjo padaryti tai, ko nespėjo W. Gombrowiczius – pastatyti pjesę vienam aktoriui, t. y. nutapyti musės kančią – išgrynintą žmogaus skausmą. „Aš eidavau žvejoti į Ventą su musėmis, bet man musė kaip prasmė nieko nereiškia, eidavau žvejoti su musėmis, kad pagaučiau ešerį, supratai? Aš turiu užkabinti kažką, nors galiu žvejoti su slieku, vabaliuku, lašinių gabaliuku, bet aš žvejoju su muse. Kad pagaučiau gyvenimo žuvį.“
Pranas, įkinkytas į prancūzų kultūrą, viską, ko jam reikia, išmokęs Paryžiuje, vis tiek nieko nebuvo praradęs iš to, kas susiję su jo vaikyste. Gyvenimo žuvis, kurią visą laiką gaudė, buvo kūryba. „Aš turėsiu didelę parodą šiuolaikinio meno galerijoje Beaubourg, ką, tu nežinai, kas yra Beaubourg?“ – tokia buvo Prano malda, kai jis užkalbėdavo savo tapybą, grafiką ir koliažus tikėdamas, kad galop jo darbai bus eksponuoti patinkančioje jam vietoje.
Iš Lietuvos P. Gailius pasitraukė, būdamas penkiolikos – frontas buvo ties Venta, kartu su seneliu ir motina prie vežimo prisirišę karvę (kad būtų pieno) bėgo į Latviją. Po kelių dienų Latvijoje Praną kareiviai paėmė kasti apkasų ir atskyrė nuo giminių – jaunuolis liko vienas kaip pirštas – miegojo šiene, šiauduose – su motina susitiko tik po daugelio metų Amerikoje. „Kai raketos užgesdavo, išryškėdavo žvaigždės – labai ryškiai prisimenu, kaip, nutilus raketoms, po kurio laiko įžvelgi žvaigždes. Norėjau skinti tas žvaigždes kaip obuolius“, – Pranas pasakojo, kad jam buvo smalsu, įdomu.
Tas periodas jį pernelyg greitai užaugino ir subrandino: ėmė pažinti žmogaus prigimtį, žmogiškuosius santykius. Iš Liepojos jis buvo išvežtas į Vokietiją, apgyvendintas dipukų stovyklose (perkeltųjų asmenų lageriuose), o šešiolikos atsidūrė Strasburge (1944). „Aš tada apie tapybą negalvojau visiškai, aš rašiau eilėraščius ir deklamuodavau juos kavinėse, bet lietuviai manęs nesiklausė, niekas nekreipė į mane dėmesio. Tada tapo aišku, ką darysiu – tapyba suprantama viso pasaulio žmonėms“, – apie savąjį pašaukimą kalbėjo dailininkas.
Likimas buvo Pranui maloningas – pradedant nuo mistinės istorijos apie globėju tapusį kun. Joną Krivicką, kelionę su penkiais frankais kišenėje į Paryžių ir studijas pas Fernand Leger, kurį jis laikė vienu didžiausių XX a. tapytojų, sukūrusį naują kryptį – kontrasto principą ir objektų technologizavimą – F. Leger viskas buvo mašinos: ir patrankos, ir moterys. P. Gailiaus darbuose rasime Goya, Poussine, Cezanne, Matisse, Kandinski kūrybos užuominų, bet niekada – tiesiogiai.
Iš Prano vaikystės įspūdžių užsilikusios maldaknygės, raidės, paveikslėliai – visa tai susilydė į intelektualią dailę – kūrėjas buvo vienas iš intelektualiausių lietuvių išeivijos menininkų. Nelengvai perskaitomas, abstraktus, įvairus, kasdien – kitoks –„Ir ačiū Dievui, kad esu kitoks“, – sakydavo. Jausmingas, emocionalus, vibruojantis, kibirkščiuojantis pozityvia energija ir visą laiką ją dalijantis kitiems, sakantis: „Aš noriu dalintis“ – turėdamas galvoje kūrybą.
Neišeina apie Praną rašyti ir kalbėti būtuoju laiku.
Jolita LINKEVIČIŪTĖ
