Priekulėje, Klaipėdos gatvėje, šalia kitų išlikusių šiam kraštui būdingos architektūros pastatų stovi atnaujintas nedidelis jugendo stiliaus namas. 1909 metais statytas pagal ano meto Rytprūsiuose populiarų tipinį projektą, jis buvo skirtas žandarmerijai. Panašų vaidmenį, tik kur kas žiauresnį atliko ir sovietmečiu: čia įsikūrė NKVD būstinė. Jos kamerose ir rūsiuose buvo kalinami, tardomi ir kankinami rezistencijos kovų dalyviai, o kieme sumetami nužudytų žmonių lavonai.
Šiomis dienomis muziejaus kieme, prie gatvės, pastatyta žymaus tautodailininko Vytauto Majoro padovanota skulptūra-paminklas Žemaitijos partizanams. Tai paskutinis neseniai į Amžinybę išėjusio menininko darbas. Jį užbaigė jau sunkiai sirgdamas.
SKULPTŪROJE – PRASMINGI SIMBOLIAI
Paminkliniame ąžuole V. Majoras iškalė tris figūras –partizano, pasiryžusio apginti Tėvynę, močiutės, ilgesingai parimusios prie vartelių, ir mergelės, laukiančios mylimojo. Ketvirtoje briaunoje iškalti anuomet populiarios dainos posmai: „Pražydo pirmos miško žibuoklės / Paukštelių dainos skamba laukais/ Tėvynės ginti išėjo broliai / Tylūs, bet narsūs kaip sakalai…/
Kieme prie mažo sandėliuko, kur stribai nakčiai sumesdavo žuvusiųjų lavonus, prieš kelerius metus medžio drožėjas iš Liaunų kaimo Aldevinas Jasiulis pastatė Sopulingosios motinos, apverkiančios kritusiuosius kovose, skulptūrą.
Daugiau kaip metus muziejuje visuomeniniais pagrindais dirbanti ir ruošianti ekspozicijos stendus dailės pedagogė Sabina Vinciūnienė apie kiekvieną dokumentą, nuotraukas, partizanų kovų aprašus, tremties relikvijas ir visus kitus eksponatus gali pasakoti daug ir ilgai, nes sukaupta labai vertingos istorinės medžiagos. Tai galėtų būti puiki pagalbinė medžiaga mokytojams dėstant programinę rezistencijos metų istoriją ar literatūrą.
SUJAUDINO NEŽINOMOJO AUTORIAUS LAIŠKAS
Atgimimo metais atvirai prabilus apie pastato teritorijoje bei už Priekulės esančiame Drukių kaime ir aplinkiniuose miškeliuose pokario metais saugumiečių užkastus per šimtą lavonų, buvo pradėti kasinėjimai.
Juos paskatino žmogaus, nepanorusio atskleisti savo asmenybės, laiškas Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkui Česlovui Tarvydui. Jo autorius, regis, buvo sukaupęs daug tikslių žinių apie sovietų saugumo nusikalstamą veiklą Priekulėje. Laiške surašytos nužudytų laisvės kovotojų pavardės. Tuos faktus vėliau patvirtino išlikę gyvi žuvusiųjų artimieji bei kiti liudininkai. Kasinėjant žinios pasitvirtino – teritorijoje aptikta žmonių palaikų.
1993 metais pastatyti septyni kryželiai, žymintys aptiktas kapavietes, ir pagal minėto medžio skulptoriaus, buvusio partizanų ryšininko ir politinio kalinio Vytauto Majoro sumanymą pastatytas paminklinis kryžius. Tąkart ir gimė idėja šiame pastate įkurti pasipriešinimo sovietų okupantams istorijos muziejų. Ją įgyvendinti ėmėsi politiniai kaliniai ir tremtiniai bei Klaipėdos apskrities jūros šaulių trečioji rinktinė.
SULAUKĖ RĖMĖJŲ DĖMESIO
Muziejaus iniciatoriai susilaukė visokeriopos vietinės valdžios ir visuomenės pagalbos. Lėšų skyrė Klaipėdos rajono savivaldybė, Nyderlandų fondas, keliolika rajone veikiančių įmonių, verslininkai, pasipriešinimo kovų dalyvių artimieji ir pavieniai asmenys. Visi rėmėjai surašyti muziejaus įvadiniame stende. Tvarkant memorialinę teritoriją ir įkuriant muziejų talkino, lėšomis bei geromis idėjomis prisidėjo kelios dešimtys žmonių.
Liepos 22 dieną, šeštadienį, 12 val. visi kviečiami atvykti į muziejaus atidarymo iškilmes. Jos prasidės šventomis Mišiomis, kurias aukos penkių parapijų – Priekulės, Švėkšnos, Gargždų, Veiviržėnų ir Endriejavo – kunigai. Iškilmių organizatoriai tikisi sulaukti kuo daugiau likusių gyvų Laisvės kovų dalyvių, partizanų, jų ryšininkų ir artimųjų, buvusių politinių kalinių, tremtinių, rėmėjų bei prijaučiančiųjų iš visos Vakarų Lietuvos.
TRYS EKSPOZICIJŲ SALĖS
Muziejuje – trys ekspozicijų salės. Pirmojoje lankytojai supažindinami su Lietuvos partizaninio judėjimo struktūromis ir rinktinių kūrimosi etapais. Pristatomi Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono „Rambyno“ („Pilies“) ir „Geležinio vilko“ būriai. Stenduose – apygardų, rinktinių, skyrių vadų nuotraukos. Parodyta ir Žemaičių apygardos nedidelė dalis, įėjusi į Gargždų valsčiaus ribas.
Antroje salėje eksponuojamos eilinių partizanų nuotraukos, partizanų spauda, platinta Dariaus rajone.
Atskiruose stenduose – žinios apie partizanų ryšininkus, moteris partizanes ir partizanų šeimas, slėptuves (bunkerius), kovotojų aprangą, ginklus, šaudmenis. Per visą salės sieną būrio, veikusio Veiviržėnų, Judrėnų, Endriejavo miškų sankirtoje, kovotojų nuotrauka.
Trečioji salė skirta tremčiai. Joje apibūdinama bendra trėmimų situacija Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, pateikiamas tremtinių skaičius ir tuometinė krašto gyventojų sudėtis.
Gausu nuotraukų, kurias išsaugojo Priekulėje ir jos apylinkėse gyvenantys buvę tremtiniai ir jų palikuonys. Jose atsispindi alinantis darbas Rusijos šiaurėje ir Sibiro platybėse, tremtinių buities sąlygos, mirtys, lietuvių kapinių vaizdai.
Nors praėjo pusė amžiaus nuo anų dienų, tremtiniai dar išlaikė ten dėvėtų drabužių, apavo, lagaminų, namų rakandų bei kitų daiktų.
Moterys sunešė savo rankdarbius.
Eksponuojami laiškai, rašyti eilėraščiai, dainų tekstai, piešiniai.
Įžengus pro muziejaus duris lankytojus pasitiks stendai, kuriuose aprašyta šio pastato ir muziejaus kūrimosi istorija.
Aldona VAREIKIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.: žinomo tautodailininko V. Majoro paskutinis darbas buvo skulptūrapaminklas Žemaitijos partizanams. Menininkas pats buvo patyręs skaudžią tremtinio dalią.
