Pabaiga. Pradžia Nr. 49
GATVĖS PRADŽIOJE –
SENIAUSI NAMAI
Ko gero, pats seniausias namas Bažnyčios gatvėje yra pažymėtasis antruoju numeriu. Už jo, į kiemo gilumą stovi kitas namas, ant kurio sienos pritvirtinta lentelė su numeriu 4. Sprendžiant iš architektūros, jis statytas šiek tiek vėliau.
Bažnyčios g. 2 daugelio mažeikiškių žinomas kaip Velcų namas. Tai tipiška žemaitiška kaimo troba. Remiantis muziejuje esančiais istoriniais šaltiniais, šioje vietoje buvo Mažeikių kaimas.
Pasak muziejininko Vytauto Ramanausko, iš to galima daryti prielaidą, kad šis pastatas – vienintelė išlikusi to kaimo troba Mažeikių senamiestyje. Nutiesus geležinkelį (1871–1873), iš to kaimo pradėjo kurtis miestelis. Tik tada pastatyta geležinkelio stotis, atsirado pirmieji namai Vasario 16-osios gatvėje. Pagal tuometinį administracinį suskirstymą, netgi buvo dvi Mažeikių seniūnijos: viena – vienoje, kita – kitoje geležinkelio pusėje. Grįždamas prie Bažnyčios g. 2 namo, V. Ramanauskas sako, kad jis gali būti statytas apie XIX a. septintąjį dešimtmetį, kol čia dar nebuvo geležinkelio.
Kas šiuos du namus statė ir kas juose buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, nėra žinoma. Bažnyčios g. 4 name gyvena 93 metų senutė Ieva JuzokaitėPaulauskienė, vienintelė gyva liudininkė, galinti šiek tiek papasakoti apie šių namų istoriją ir juose gyvenusių žmonių likimus.
PINIGUS NAMAMS
UŽSIDIRBO AMERIKOJE
Ievos tėvelis Pranas Juzokas buvęs biedniokas. Penkiolikos metų jis likęs visiškas našlaitis ir išėjęs tarnauti didžiuoju vaikiu pas ūkininką Gabalį į Letenių kaimą, netoli Tirkšlių. Kasęs griovius, dirbęs kitus ūkio darbus ir miegodavęs daržinėje, kad anksti rytą galėtų pažadinti visą šeimyną.
Prieš kurdamas savo šeimą, nusprendęs užsidirbti pinigų ir išvykęs į Ameriką. Ten dvejus metus sunkiai plušęs anglių kasykloje, grįžęs į Lietuvą ir iš ūkininko, Bružų kaimo eigulio Balsio nusipirkęs dvi trobas. Pirmiausia dabartinį Bažnyčios g. 2-uoju numeriu pažymėtą namą, o vėliau ir naujesnės statybos kieme stovintį Bažnyčios g. 4 namą.
Pranas vedė Ievą Andriuškaitę. Pirmagimei dukrai buvo duotas Bronės vardas. Ieva gimė antroji. Iš viso Juzokų šeimoje gimė 11 vaikų, bet išaugo tik 7. Kiti neišgyveno. Dabar gyvi likę tik trys. Be Ievos, yra dar sesuo Irena ir brolis Antanas.
Nedaug ką Ieva bepamena iš savo vaikystės. Kaip vienai iš vyresnių vaikų, jai teko auginti ne tik jaunesnius brolius ir seseris, bet ir ganyti karvę, kurią laikė tėvai. Pagrindinė ganykla buvusi prie namų palei geležinkelį, taip pat ten, kur dabar senoji ligoninė ir bažnyčia. Ten, tada plynuose laukuose, stovėjęs tik kryžius, šalia – miškas. Kai pastatė ligoninę, jos pastatas buvęs medinis, žemas, neišvaizdus.
Mažos mergaitės atmintin įstrigo stoties elektrinės kaimynystė. Nepaliaujamai dirbanti jos įranga neleisdavo apie ją pamiršti nei dieną, nei naktį.
„Veikiantis elektrinės motoras nuolat pupsėdavo: pu, pu, pu… Šį pupsėjimą kartkarčiais užgoždavo pro šalį bildantys traukiniai. Iš kaimo pas mus ateidavusios mamos seserys naktimis negalėdavo užmigti ir stebėdavosi, kaip mes čia galime gyventi“, – prisimena senolė.
GABIAI MERGAITEI
MOKSLŲ TEKO NEDAUG
Ieva Bažnyčios g. 2 name augo iki kokių septynerių metų. Mergaitė buvo pradėjusi eiti į „Saulės“ pradžios mokyklą, įsikūrusią parapijos namuose. Ieva prisimena ją buvus pirmame aukšte, o antrame – gyvenę špitolninkai. Tarp jų vyrų nebuvę, tik senos moteriškės, kurios Ievą mokinusios poterių.
„Mama paprašė mokytojos, kurios pavardė buvo, rodos, Lemežaitė (ji gyveno už geležinkelio), kad išleistų mane mokytis poterių. Iš viso mokinomės septyni vaikai. Kadangi aš buvau mažeikiškė, o kiti – iš kaimų, tai skaičiausi gudresnė už juos. Davatkėlės mane labai mylėjo, Ievele vadino. Neilgai trukus, gal po kokio mėnesio, susirgau blusinėmis, teko atsigulti į lovą ir niekur nebėjau“, – į savo vaikystės dienas grįžta pašnekovė.
Ne kažkiek tų mokslų mergaitei ir teko. Mama atimdavo knygas ir, anot Ievos, liepdavo brolius ir seseris „kavoti“ (prižiūrėti). Išleisdavo visą būrį mažylių, kurie bėgdavo ant gelžkelio, ir reikėdavo juos saugoti. Antrus metus Ieva ėjo vėl į tą pačią pirmąją klasę, tik mokytoja buvo kita – Eidintaitė. Ji buvusi gera, niekada nepalikdavusi po pamokų. Tačiau ji nieko vaikų ir neišmokiusi. Ievą išleisdavusi namo, kad vaikus prižiūrėtų. Taigi porą metų palankius mokyklą, Ievos mama pasakė: „mokėsi pasirašyti, ir užteks tau“.
Vėliau, jeigu Ieva neapsirinka, 1926 metais, Juzokų šeima išsikėlė į Užlieknės kaimą, kur Ieva dar porą metų ėjo į mokyklą. Sesuo Bronė ją paruošė, tad, nuėjus į antrą klasę, mokytoja pamatė, kad mergaitė viską žino ir iš karto perkėlė ją į trečią klasę. Buvo nelengva, tačiau ji sėkmingai baigė trečią, po to perėjo į ketvirtąją. Tėvai ir toliau atitraukdavo ją nuo mokslų, nes turėjo nemažą ūkį, apie 28 hektarus žemės, nemažą bandą, reikėjo karves ganyti.
Su pertraukomis lankiusi mokyklą Ieva ketvirtoje klasėje egzaminų neišlaikė.
NETEKTYS PALIKO
RANDUS ŠIRDYJE
Kai vyriausiosios dukros ištekėjo, Bronė už Domininko Velco, o Ieva už Antano Paulausko, tėvai joms dovanojo po trobą: Bronei – didesnę, stovinčią arčiau gatvės, Ievai – esančią kiemo gilumoje. Bronė sukūrė šeimą dar prieš karą, o 27-erių metų Ieva šiek tiek vėliau. Antanas turėjo 27 hektarų ūkį Tirkšliuose, tad Ieva ten ir gyveno. Vyras mėgo stikliuką, dėl to moteriai teko daug kentėti ir vargti. Tik tada, kai vyras mirė, Ieva atsikraustė į savo namus Bažnyčios gatvėje.
Senosios akyse tvenkiasi ašaros, kai prabyla apie vaikus. Užauginusiai sūnų Antaną ir dukrą Ireną moteriai dar teko pasirūpinti dukros vaikais. Su šiuo pasauliu Irena atsisveikino visai dar jauna. Į kapą ją nuvarė liga.
Kalbėdama apie netektis, Ieva prisimena kaimynę Laurinavičienę, kurios namas vaikystėje jai atrodęs labai gražus, nes buvęs su stikline veranda. Kai ateidavusi pas mamą, Laurinavičienė jau buvusi senutė. Ji buvusi šviesaus proto, nes daug skaičiusi. Ji mamai pasakodavusi apie tai, ką skaičiusi knygose. Labiausiai Ievai įstrigo pasakojimai apie žmonių sielas.
„Prisimenu, kaip ji mamai aiškino, kad jeigu vaikas iki septynerių metų nevestas „spaviednės“ (išpažinties) miršta, jis yra pražuvęs. Mama ėmė prašyti, kad kaimynė jai tokių baisių dalykų nebesakytų, nes jai nuo tokios minties bloga. Jos Pranelis jau buvo septynerių, kai ėmė viduriuoti, skųstis pilvo skausmais, susirgo cholera ir, nepriėjęs „spaviednės“, mirė. Taigi jis, vargšelis, tikriausiai jau pražuvęs. Kiti trys mano broliai ir seserys mirė dar mažesni. Tik po to mirtys liovėsi. Tikriausiai kitus vaikus mama nuvedė „spaviednės“, – samprotauja senolė.
Dar Ieva prisimena ir kito kaimyno, latvio Liepinio, namą, kuris stovėjo už jų trobos. Per karą jis sudegė, o kieme buvusią kūtę nugriovė.
Į BAŽNYČIOS GATVĘ
TRAUKDAVO VISAS MIESTAS
Mažeikių muzikos mokyklos mokytoja Dalia VelcaitėNemanienė, vienturtė savo tėvų Bronės ir Domininko dukra, sako ne itin daug galinti papasakoti iš savo tėvų gyvenimo. Jie abu buvę siuvėjai, o vėliau tėvas vertėsi dar ir prekyba. Dalia nebuvusi smalsi ir niekada nedalyvaudavusi tėvų pokalbiuose.
Ji dar prisimena, kada seneliai dovanojo jos mamai namą, ir apie 1940–1941 metus šeima apsigyveno dabartiniame Bažnyčios gatvės 2 name. Tada ši gatvė buvusi kaip ir miesto centras, čia būdavęs nemažas judėjimas, traukdavęs visas miestas. Būdavo pilna jaunimo, niekas niekur neskubėdavo. Šioje gatvėje būdavo skiriami pasimatymai, įvairūs susitikimai. Šia gatve miestiečiai eidavo į bažnyčią, o ypač vasarą, kai joje vykdavo gegužinės, birželinės pamaldos, atlaidai. Labai gražu bažnyčioje būdavę per Kalėdas, Velykas. Jos puošmena buvęs gražus didysis altorius, kuris vėliau nežinia kur dingęs, du šoniniai altoriai.
„Padarė iš bažnyčios sandėlį, o kur išvežė visas grožybes? Prisimenu dar ir vargonus, kuriuos pūsdavo metaline rankena sukamos dumplės. Bažnytėlė buvo labai jauki, gražus, medžiais apsodintas šventorius, nuo jo tiesus kelias vedė į pavenčius, kur visi eidavo“, – pasakoja Dalia. Religinga mama nuo pat mažens vedė mergaitę į bažnyčią, ji giedojo jos chore.
Chorui vadovavo vargonininkas Karolis Pukevičius. Garbės reikalas buvęs giedoti bažnytiniame chore. Giedotinės mišios būdavo traukiamos lotyniškai, ta pačia kalba atliekamos ir giesmės. Vaikystėje Dalios tėvai buvo nupirkę jai pianiną, o K. Pukevičius ateidavo į namus mokyti mergaitės skambinti šiuo instrumentu.
SUSIPYNĖ GYVENIMAI
IR LIKIMAI
Šalia Velcų buvo Laurinavičių namas. Iš viso jie turėję tris namus: du stovėję prie gatvės, o trečiasis, didelis ir nebaigtas statyti, buvo toliau, kieme. Dalia dar vaikas žaisdavo prie to namo sienų. Viename iš tų namų gyvenusi Latonienė, kuri dirbo Mažeikių gimnazijos sekretore. Anot Dalios, žmonės sakydavę, kad ji buvusi Laurinavičiaus sesuo.
Latonienė turėjo dukrą Gražiną Loretą. Kai jiedvi čia apsigyveno, anksčiau šiuose namuose gyvenusių Laurinavičių jau nebebuvo. Latonienė vieną po kito pardavusi tuos namus. Tai buvęs jos pajamų šaltinis. Gražina Loreta buvusi graži ir gabi mergaitė. Ji gerai dainavusi, šokusi, buvusi ilgakasė, visada vaikščiodavusi gražiai apsirengusi. Baigusi Mažeikių gimnaziją, mergina išvažiavo mokytis, tapo akių gydytoja ir grįžo į gimtuosius Mažeikius. Dabar ji jau pensinio amžiaus, gyvena Kaune.
Šioje vietoje reikėtų įterpti kitos, ankstesnės mūsų pašnekovės iš Bažnyčios gatvės, Eugenijos PukevičiūtėsSprogienės pateiktus prisiminimus apie Latonienę ir jos dukrą. Ji turi informacijos apie G. L. Latonaitės tėvą, ją pasakojo vienas dabar jau Anapilin iškeliavęs gydytojas, gerai žinojęs šios šeimos istoriją.
Anot šito žmogaus, Gražina Loreta esanti nesantuokinė rašytojo Vinco MickevičiausKrėvės dukra. Jos mama Laurinavičiūtė jaunystėje buvusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto sekretorė. To fakulteto dekanas buvęs Vincas MickevičiusKrėvė. Nors Krėvė buvo vedęs, tarp jaunų žmonių užsimezgęs romanas. Mergina pajuto besilaukianti. Tada susirūpinęs Krėvė prikalbinęs savo draugą karininką Latoną vesti merginą. Šis taip ir padaręs. Po to atvežęs žmoną ir „dukrą“ į Mažeikius, palikęs jas čia gyventi, o pats dingęs. Todėl mažeikiškiai jo ir nepamena.
Praėjus daugeliui metų, sovietiniais laikais, kai Krėvė, gyvenęs Filadelfijoje, 1954 metais mirė, Gražina Loreta, jau gydytoja, ėmė reikšti pretenzijas dėl jo palikimo.
Grįžtant prie kitų Dalios Nemanienės kaimynų, ji gerai prisimena Šeirių sūnų Stasį, kuris bendraudavo su jos giminaičiu Alfonsu Budriu. Vaikino tėvai gyveno Židikuose, o Dalios tėvai krikštasūnį Alfonsą gyventi priėmė pas save. Jis Mažeikių gimnazijoje lankė tą pačią klasę kaip ir Stasys Šeirys.
Tėvai Stasiui nupirko motociklą. Tais laikais tai buvo naujiena, ir tokio „stebuklo“ reikėjo gerai paieškoti. Pokario metais ir automobilis buvo retas dalykas.
„Kartą parėjęs į namus tėtis paklausė, ar nenorėčiau pasivažinėti „maskvičiumi“. Su draugais nedidele mašinėle išvykon išsiruošęs tėtis kartu pasiėmė ir mane. Važiavome Nevarėnų link, kelias buvo vingiuotas ir šiltą vasaros dieną ankštoje, žmonių prisikimšusioje mašinoje mane ėmė pykinti. Ilgą laiką po to neturėjau noro važiuoti automobiliu“, – prisipažįsta Dalia.
NUO KARO
SIAUBO SLĖPĖSI…
PO TILTELIU
Dalia puikiai prisimena karo pradžią. Buvo graži vasaros diena. Kartu su tėvais ji nuėjo į Tirkšlių bažnyčią, o po to patraukė į kaimą, esantį už miestelio. Tarsi koks varnų pulkas užskrido lėktuvai, ir ant žemės ėmė kristi sprogmenys: bombardavo Mažeikius. Kitą dieną tėvai susiruošė į Mažeikius, nes rūpėjo pažiūrėti, ar nesudegė jų namas. Visas kelias Mažeikių link buvęs nusėtas žmonių lavonais. Velcų namai beveik nenukentėjo. Anot Dalios, priešų taikinys, matyt, buvo geležinkelio stotis.
„Dar prieš pat karą danguje pakibdavo „lempos“, imdavo kaukti pavojaus signalai. Kadangi gyvenome prie pat geležinkelio, tokiais momentais tėvai pakeldavo iš miego, visi paskubomis rengdavomės ir bėgdavome slėptis po kanalo tiltuku. Kanalas ėjo už grūdų punkto, ten, kur baigėsi Kesminų žemė ir vedė pavenčių link. Po tuo per kanalą vedančiu tiltuku ir slėpdavomės.
Dabar tai prisiminus juokas ima: nuo ko gi mes ten galėjome pasislėpti?“ – į karo prisiminimus leidžiasi pašnekovė.
Moters atmintin įstrigo ir kitas vaizdas: ešelonai, kuriais veždavo be tėvų likusius vaikus. Jie sustodavo prie Mažeikių geležinkelio stoties. Vienturtei Daliai labai reikėjo žaidimų draugo, tad kartą iš stoties ji parsivedė nedidelį berniuką. Tėvas jam pasiuvo drabužėlių, aprengė ir papuošė. Apie metus jis gyveno pas Velcus, o paskui dingo. Labai greitai paaiškėjo, kad kartu iš namų dingo ir pinigai. Po kurio laiko valdžia jį rado priklydusį prie Viekšnių, ir pasiūlė tėvui su juo atsiskaityti, bent jau pareikalauti atsilyginti už drabužius. Tačiau tėvas numojęs ranka: tegu sau bėga…
ŽIAURUMUI NEBUVO RIBŲ
Šiurpūs prisiminimai išlikę iš karo pradžioje vykdyto žydų tautos genocido. Kaip ir gretimų namų gyventojai, Dalia stovėjo savo kieme prie vartų ir tylomis žvilgsniu sekė, kaip surinktus į koloną žydus varo Bažnyčios gatve. Žingsniavo suaugę, moterys ir vaikai. Žmonės nešėsi savo turtą, lagaminus, ryšulius. Moterys ant lazdų tarsi vėliavas, kad nesulamdytų, virš galvų iškėlusios laikė savo drabužius.
Pasiekus pavenčius, nelaimingieji buvo sugrūsti į prie Lačo malūno buvusią didelę daržinę. Ten juos suvarytus ir laikė. Žmonės matydavę, kaip jie prausiasi Ventoje. Paskui pro kapus juos būriais vedė į žydkapius ir ten šaudė. Duobės buvo iškastos iš anksto. Anot žmonių pasakojimų, žydus šaudę mūsų tautiečiai, vietiniai lietuviai. Jiems reikėję žydų turto. Atsiradę ir tokių, kurie kapstęsi tarp lavonų ir ieškoję daiktų, net nesigėdiję iš burnų lupti auksinius dantis.
Žiauri egzekucija vykusi kelias dienas. Žudikų rankos nedrebėjusios net šaudant vaikus ir moteris. Žmonės kalbėję, kad jie būdavę visiškai girti, nes blaiviu protu tokio „darbo“ nepadarysi. Alkoholis buvęs geriamas dėžėmis. Tačiau dažnai sąžinės balsas „stribokams“, prisiplėšusiems svetimo turto, naktimis neduodavęs miegoti. Jie sapnuodavę košmarus, o kai kurie net išprotėję.
„Kai po visų šių įvykių ėjome į pavenčius, pagrioviuose matėme gulinčius nušautus žmones. Matyt, tuos, kurie nebepaeidavo, nušaudavo čia pat. Žmonės matę, kaip vieni kitus nešdavę: stipresni – nebepaeinančiuosius.
GIMNAZIJOS PASTATUS
SKYRĖ TURGUS
Dalios prisiminimuose iki šiol išlikęs Mažeikių turgaus vaizdas. Kai tėtis vertėsi prekyba, turguje jis turėjo kioskų. Turgus buvo ten, kur dabar Nepriklausomybės aikštė. Už didžiulio turgaus buvo vienas iš gimnazijos pastatų. Šiose patalpose mokėsi žemesniųų klasių mokiniai. Aukštesnės klasės buvo įsikūrusios pagrindiniame gimnazijos pastate, kuris stovėjo dabartinės Merkelio Račkausko gimnazijos vietoje. Tai buvo medinis dviejų aukštų pastatas, šalia kurio buvo medinė, iš rąstų pastatyta bažnytėlė, ten mokiniams vykdavo pamaldos.
„Per turgų iš vieno gimnazijos pastato bėgdavome į kitą. Sovietiniais laikais gimnazijos bažnyčios patalpose buvo įrengta sporto salė“, – pasakoja moteris.
1954 metais Dalia baigė gimnaziją. Mergina buvo aktyvi sportininkė, žaidė tinklinį, krepšinį, dalyvavo saviveikloje. Dalia visą gyvenimą buvo dainininkė ir šokėja. Su kolektyvais ji dalyvavusi visose sporto šventėse ne tik rajone, bet ir šalyje. Baigusi gimnaziją, išvažiavo mokytis į Klaipėdą. Stasio Šimkaus muzikos technikume įgijusi dainavimo ir muzikos mokytojos specialybę 1958-aisiais grįžo į Mažeikius ir pradėjo dirbti Muzikos bei aštuonmetėje mokyklose.
Kai 1960 metais Dalia ištekėjo, paliko tėvų namus Bažnyčios gatvėje. Prieš 25 metus mirė tėtis, prieš dešimtmetį Anapilin išėjo ir mama. Bažnyčios gatvės 2 name dabar gyvena nuomininkai.
Nuotraukos Jono ir Sigito STRAZDAUSKŲ:
1. Senieji Bažnyčios gatvės namai nelabai pakeitė savo išvaizdą. Tarp Stančiukų (priekyje) ir Narmontų namų eina Gedimino gatvė.
2. Taip Velcų (priekyje) ir I. Paulauskienės namas atrodo šiandien.
