Nuotr. iš asmeninio archyvo
Rašinių konkurse „Atostogauk!“ geriausiu pripažintas 16-mečio Martyno Balsio kūrinys. Jo rašinio „Viešnagė pas močiutę“ siužetas paprastas – diena, praleista pas močiutę kaime, tačiau įstabiai perteiktos šio vizito detalės.
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos moksleivis teigia esantis didelis gamtos mylėtojas, o pagrindinis jo pomėgis – gyvūnai.
„Viską, ką pamatau gamtoje, stengiuosi užrašyti. Dažnai kuriu ne todėl, kad tai mėgstu, bet todėl, kad rašant norisi įamžinti gamtos vaizdus“, – pagrindinį savo kūrybos tikslą įvardijo gimnazistas.
Martynas Balsys
Sedos Vytauto Mačernio gimnazija, II kl.
Lietuvių kalbos mokytoja: Rasa Čičirkaitė
Viešnagė pas močiutę
Buvo šaltas šeštadienio rytas. Mama nuėjo užvesti automobilio, o aš paskubomis valgiau paskutinį sumuštinį. Prasitrynęs traiškanotas akis ir įsispyręs į batus nuskubėjau paskui ją. Tik išvažiavus iš kiemo mums prieš akis stojo didelė rūko siena.
Visgi keistas tas rūkas, susimąsčiau… Jis visiškai pakeičia realybę. Medžiai atrodo tokie dideli ir pikti, o žolė kaip pilkšva antklodė, apklojusi žemę. Važiuojant rūkas sklaidėsi ir stebuklingai plėtėsi regėjimo laukas. Kai įvažiavome į senų klevų alėją, supratau, jog močiutės sodyba visai prie pat. Rudenį ši alėja atrodo įspūdingai – krintantys lapai tarsi meteoritų lietus, o ant žemės esančios lapų šūsnys panašios į aukso kalnus.
Priartėjome prie senų sodybos vartų. Jie buvo seni ir pakrypę, bet apaugusios kerpės jiems suteikė gyvybės. Šiuos vartus padarė senelis, kai dar gyvas buvo, retas žmogus mokėdavo taip „susikalbėti“ su medžiu. Aš išlipau ir atkėliau mamai vartus.
Tik automobiliui įvažiavus į kiemą, iš už senojo ąžuolo išlindęs pradėjo amsėti Rikis, o prie didžiosios daržinės pririštas, tarsi vilko balsu, ėmė staugti Meška. Murzius visai aptingęs, net neiškėlė savo užpakalio iš būdos, porą kartų suamsėjo ir vėlei užsnūdo.
Priėjus prie trobos, Rikis atbėgo pasisveikinti, jis linksmai šokinėjo ir lakstė it pakvaišęs. Tuoj pat iš verandos pasirodė senelė. Plati jos šypsena, marga prijuostė ir už žemaitiškai surištos skaros tvarkingai paslėpti žili plaukai privertė mane šypsotis iki ausų.
Puolėm abu su mama apkabinti šviežia duona kvepiančios močiutės. Tuoj pat buvome pakviesti vaišintis pietumis. Ant balta linine staltiese užkloto stalo stovėjo molinis puodas su burokėlių sriuba, buvo pastatytas stiklainis su nugriebta „smetona“, o ant lentukės padėta šviežia dar garuojanti ir neraikyta duona. Pasodinusi mus prie stalo, močiutė padavė lėkštes ir liepė jaustis kaip namie. Bevalgant ji džiaugsmingai pranešė, kad mano mylimiausia karvutė vakar atvedė telyčiukę. Liepė man sugalvoti vardą, nes žada pasilikti veislei…
Ilgai netrukę prie pietų stalo, nutarėm padėti močiutei prie ūkio darbų, kurių kaime visada be galo daug, ypač jei laikai gyvulių… Man buvo liepta surinkti kiaušinius ir palesinti paukščius, o mama ir močiutė nutarė pasikapstyti gėlynuose tarp kvapnių raktažolių, tulpių, piliarožių ir kitų įvairiaspalvių gėlių.
Nuėjau į lauko virtuvėlę pasiimti pintinės kiaušiniams, o ten susiraitęs Micius! Tai bent vietą pokaičiui nusnausti rado tas rainas peliautojas… Jis mylimiausias močiutės katinas, jam viskas leidžiama, o ir žuvies negailima. Dailiai išprašęs jį iš pintinės, paglosčiau ir palikau toliau murkiantį snausti prie dar šiltos krosnies.
Vištidė visai prie pat, todėl netrukau iki jos nueiti. Atidariau girgždančias duris, o gaidys iškart pajutęs, kad ne močiutė atėjo, ėmė ir pragydo skardžiu balsu, paragindamas ir vištas kudakuoti. Puikus kavalierius močiutės vištų pulkui. Skiauterė kaip tikro karaliaus karūna – „trinyta“ , o po snapu kabojo dideli raudoni pabarzdukai. Jo plunksnos švytėjo iš tolo, o marga uodega buvo tokia ilga, jog net žeme vilkosi.
Patikrinau du lizdus kampe, radau aštuonis kiaušinius, kituose trijuose lizduose buvo devyni kiaušiniai. Močiutė liepė palikti po kiaušinį lizde, kad vištos visad rastų kur dėti ir neslėptų kiaušinių. Tokie paliekami kiaušiniai vadinami „padžiais“. Su dvylika kiaušinių pintinėje nuėjau daržinės link, mat močiutė minėjo, jog girdi dažnai vištas kudakuojančias ant šieno panto, bet palipti surasti lizdo esą nebepajėgianti.
Kai atidariau daržinės duris, mano nosį užplūdo šviežio šieno kvapas, kuris minutėlei privertė mane mintimis nukeliauti į laukinę pievą, kur žiedai ir kvapai apsvaigina ir pakeri… Šiaip ne taip užsiropštęs ant panto iškart pamačiau lizdą, pilną kiaušinių. Suskaičiavau juos ir visus keturiolika susidėjau pintinėn.
Nuklampojau per šieną į kitą daržinės galą ir radau dar vieną lizdą, bet šiame tupėjo viena iš močiutės raibukių. Pritūpiau prie jos ir norėjau nukelti nuo lizdo, bet sustingau išgirdęs švelnų cypsėjimą. Net nepajutau, kaip tekinas ir šypsodamasis iki ausų lėkiau į kiemą pranešti šią džiugią žinią.
Močiutė nudžiugo, sakė užsiaugins papildymą pulkui, bet dabar liepė vištą palikti ramybėje, leisti pabaigti jai perėti. Mat pabaigusios perėti vištos parveda viščiukus į kiemą. Pilnas emocijų nunešiau pintinę su kiaušiniais į virtuvėlę ir patraukiau grūdų. Prisipyliau du kibirus ir linksmai kulniuoju prie lovių, kur pilami grūdai paukščiams.
Staiga nuo tvenkinio mane pamatęs, sparnus išskleidęs parbėga žąsinas ir triukšmingai pradeda girgsėti. Iš paskos parkrypuoja visas tuntas ančių ir žąsų, kurių sukeltas triukšmas paskatino mane skubiau supilti grūdus į lovius ir leisti jiems ramiai lesti. Toks žąsų ir ančių triukšmas visad man patiko, tik nežinau kodėl.
Atlikęs darbus, parėjau į kiemą prie močiutės ir mamos, kurias radau besiruošiant koštuvius ir kibirus vakariniam melžimui. Močiutė su šypsena manęs paprašė, kad nuo paupio parginčiau besiganančius gyvulius, nes žino, kad tai mano vienas mėgstamiausių darbų. Sparčiu žingsniu nulėkiau iki paupio, bet nieko nepamačiau.
Pašaukęs Žibutę išvydau iš krūmų išlendančias tris ožkas ir keturias avis su dviem ėriukais. Karvės neskubėjo pasirodyti, bet po akimirkos išvydau iš už krūmų pareinančią Šėmargę, o jai iš paskos –Margutę. Pasigedęs Žibutės ir jos naujagimės nuėjau arčiau krūmų, ten motiną su dukra ir užtikau. Žibutės naujagimė dar drebančiomis kojomis, todėl abi jos ėjo palengva.
Tą pavakarį, gindamas namo gyvulius, pasijutau devintame danguje. Šešėlis, krentantis nuo krūmų ant pievos, vakarėjanti saulė ir vakarinės giesmininkų giesmės, sklindančios nuo paupio ir senove alsuojanti žemaitiška močiutės sodyba pakalnėje… Kas gali būti nuostabiau?
Kai parginiau bandą namo, močiutė kartu su mano mama pamelžė ožkas, Margutę ir Šėmargę, o po to visus parėjusiuosius pavaišino miltais ir padžiūvusios duonos riekelėmis. Po melžimo močiutė man visad įpila šilto pieno atsigerti, tai mano mėgstamiausias gėrimas kaime!
Po vakarinių darbų grįžome į trobą, kurioje užkandome šviežio sūrio su medumi, užsigerdami mėtų ir „čiobrų“ arbata, aptarėme visos dienos darbus. Begalinis džiaugsmas ir plačios šypsenos veiduose viską išdavė. Buvom laimingi. Išjungėme visas šviesas ir kritome į žąsų pūkų patalus.
Iš ryto, pavalgę skaniausius pasaulyje močiutės paruoštus kaimiškus pusryčius, atsisveikinome ir leidomės namo. Man buvo gaila palikti močiutę ir tobulu gyvenimu alsuojantį vienkiemį. Važiuodamas namo, nusisukęs į lango pusę nubraukiau keletą ašarų ir prisiekiau sau, kad seksiu močiutės ir senelio pėdomis. Gyvensiu kaime, kur viskas alsuoja tikru gyvenimu, kur nėra apsimetinėjimų, veidmainystės… Trokštu gyventi santarvėje su gamta ir su savimi.
Parašyta prie jaukios žvakės šviesos ir garuojančio arbatos puodelio.
