Dainelės teksto iš muzikinio filmo apie sovietinį „dekadansą“ – 6-ojo dešimtmečio stileivas – laisvas vertimas:
Kaip aš mylėjau tave,
Tik kas tau pasakys…
Galvojau, pavasaris čia.
Deja, atodrėkis…
Kalba, žinoma, suksis ne apie anos kultūros nuosmukį ar meilę be atsako. Labiau apie varveklius, šlapią ledą ir nevalytus šaligatvius.
Kita vertus, meilė be atsako manajam kontekstui irgi tinka.
Nemyli mūsų seniūnija. Akivaizdu, ne-my-li! Ir Savivaldybė jau gal du dešimtmečius nemyli mažeikiškių, šniūrais einančių, tipenančių, šliaužiančių Naftininkų gatve – nuo mano devynaukščioiki buvusio „Putino“ (tenepyksta „Grūstė“, bet jos prekybos centras Nr. 1 iš Mažeikių senbuvių atminties niekaip neišmuša giliai įsišaknijusio pavadinimo).
Kodėl kiekvieną snieguotą ir leduotą žiemą kalbu apie nemeilę?
Todėl, kad ne be valdžios palaiminimo kažkada iš Naftininkų gatvės buvo pavogta dalis šaligatvio.
Atrodytų, na, ir kas? Nukreipė tą šaligatvį pro parduotuvių kompleksą, o senojoje vietoje įrengė privačią automobilių aikštelę… Žmonėms juk nebūtina eiti tiesiai – gali mažą lankelį padaryti. Tuo labiau kad judumas – jėga, jei žingsniuosi apylanka sankryžos šviesoforų link, gal kokiais 50 žingsnių daugiau išmanioji sveikatinimosi programa užfiksuos.
Grįžtu prie temos. Didžioji nemeilė pasireiškė ne šaligatvio uzurpacija, o tuo, kad jis dabar bešeimininkis.
Kai žmonės praeina mūsų devynaukštį ir pereina keliuką, vedantį į prekybcentrio kiemą, prasideda kliūčių ruožas. Jis neilgas, užtat pilnas klastos.
Praeinamumas didelis, kojų daug, tad takas nuo minėto keliuko iki „Grūstės“ prieigų (laiptų) tampa čiuožykla. O jei ant ledo dar vandenėlio pasirodo… Išvis kaifas! Nors grandines ant batų vyniok!
Bėda ta, kad Naftininkų gatvės šaligatvio atkarpos, kuri vingiuoja pro buvusio „Putino“ prekybos centro pastatą, nevalo nei miesto šeimininkai, nei tame pastate įsikūrusių parduotuvėlių šeimininkai ar valytojos. O čia ir „Eurovaistinė“ įsikūrusi, ir kažkoks paslaptingas uždaras kromelis (lyg casino casino, lyg dar kažkas), ir tos pačios „Grūstės“ restoranas, ir visų pamėgta „Vynoteka“…
Suprantu tuos savininkus ir darbuotojus, kurie nenori prakaito lieti ant plataus kaip stalas šaligatvio – kiekvienas apšluoja savus laiptukus, vienu šiupeliuku nugrėbia takelį… O kitkas kam priklauso? Kam tos papildomos trinkelės yra priskirtos?
Mano galva, tai tas dingęs šaligatvis. Miesto seniūnijos teigimu, privatus takas.
Aiškinausi šitą dilemą jau gerokai anksčiau, prieš kelerius metus, paskui vis bandžiau rasti dokumentus ir sužinoti, ar tai miesto šaligatvis, ar valdžia vietos verslui iš tiesų atseikėjo žemės daugiau, nei užima automobilių stovėjimo aikštelė – prie papildomų autoarų pridėjusi dar ir šaligatvį. Deja, PASLAPTIS.
Niekas nežino.
Taip ir čiuožinėja tuo kliūčių ruožu mažeikiškiai, taip ir keikia žiemomis visus, ką tik išgali.
Manau, būtų geriau, jei tiksliai žinotume, kas turėtų nubraukti ir pabarstyti tuos kelis kvadratinius metrus. Ir ką turėtume keikti.
POST SCRIPTUM. O dabar – dėmesio ir atsargiai! Kai mūsų niekas nemyli, vaikštome nukabinę galvas. Tik neužmirškime, kad atšilimas lemia ir kitą pavojų – varveklius.
Teks eiti skersai susisukus: viena akimi – į žemę, kita – į pastoges, deja.
Štai toks atodrėkis…
