Kai klausiausi moters, pažįstančios atvykėlius iš Ukrainos ir bendraujančios su jais, suklusau ties fraze, jog darbo mamoms reikia ieškotis ir dėl to, kad iš bendruomenės rūpinimosi vis tiek neišgyvensi. Tai, kas sunešta, padovanota, baigiasi, nes vaikai augantys ir nori valgyti… Tada paklausiau: o kaip atvykėliams priklausantis maisto davinys? Man pažadėjo pasidomėti. Po kiek laiko paskambino ir pasakė: jos apie tai nieko nežino.
Problema buvo išspręsta, davinys surastas, privačiomis iniciatyvomis pristatytas. Paaiškėjo, kad jis atvykėlėms ir jų vaikams skirtas, bet… toli vežti, tai niekas ir nepasirūpino.
Taip, buvo nesunku pasipiktinti, kad kažkas kažko nepadaro. Arba, kaip mano kolegė mėgsta sakyti, raketas į kosmosą leidžia, o čia – ne problema. Bet reikalas išspręstas, emocijos parūgo ir nuslūgo. O vėliau vietoj noro piktintis gimė kita mintis.
Manau, esate girdėję Motinos Teresės posakį: „Iš esmės pamokslavimas nepadeda pasiekti tinkamo tikslo. Tai ką tada daryti? Griebkite šluotą ir išvalykite kieno nors namus. Tuo viskas bus pasakyta.“
Dabar toks laikas. Kaip mokame, kaip esame įpratę, taip ruošiamės Velykoms. Arba bent jau galvojame apie jas. O gal iš tiesų geriau ne iš aukšto mokyti kitus, negalinčius ar neturinčius pakankamai motyvų, laiko, organizuotumo, o pačiam nors kartą paimti tą metaforizuotą šluotą?
Vienas geras darbas pasaulio tvarkos nepakeis, bet mūsų šiandieninį gyvenimą padarys šiek tiek šviesesnį. Ypač jei bus atliktas be jokios paslėptos intencijos, be tikslo ir uždavinių. Atliktas – ir tiek.
Gal reikia pagalbos ir mes galime padėti? Gal reikia informacijos, patarimo ir mes galime tai padaryti? Gal reikia valgio – ir mūsų stalas nuo to pasidalijimo netaps prastesnis? Gal… Tų „gal“ yra pakankamai daug. Tiesiog įsiklausykime – pirmiausia į save.
Ir padarykime tyliai – niekam apie tai nepasakokime. Tai bus dovana ne kažkam, ne aplinkiniam pasauliui, ne žiūrovui, o sau pačiam. Patikėkite, šitokia paslaptis šildo ilgiau nei kitų žmonių pripažinimas ar padėkos gražiuose rėmeliuose.
Turime beveik dvi savaites. Tiesiog apsidairykime ir pagalvokime, kuo galėtume nudžiuginti save ir mums nepažįstamą žmogų. Variantų yra. Net jei šimtu procentų ir nepasisektų, tai geriau nei stebėti iš tolo ir pamokslauti.
