Liepos 1-ąją Mažeikių muziejuje atidaryta 90-mečio reivytiškio fotografo mėgėjo Vinco Ramanausko fotografijų paroda. „Iš praeities pariestinių“ – toks parodos, atspindinčios Sibiro tremtyje žmonių patirtus vargus, rodančios Mažeikių krašto praeitį, pavadinimas.
Savo tėvo nuotraukų parodą parengęs muziejininkas Vytautas Ramanauskas sakė, kad įdomių, visuomenei nerodytų vaizdų dar yra, todėl ekspozicijų ateityje bus galima surengti ir daugiau.
Skurdi buitis, bet orūs žmonės
Parodoje eksponuojamų nuotraukų autorius fotoaparatą „Liubitel“ į rankas paėmė 1954 metais tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. Supratimo apie fotografiją jis turėjo nedaug iki tol, kol į rankas nepakliuvo knyga „25 fotografijos pamokos“.
Dalis parodoje „Iš praeities pariestinių“ eksponuojamų fotografijų – iš Sibiro, Krasnojarsko krašto. V. Ramanausko tėvų ir uošvių gyvenimas kaimuose, mažytės trobelės, vargana buitis, tačiau orūs į objektyvą žvelgiantys žmonės – tokias tremties akimirkas mato šiandieniniai parodos lankytojai.
Iš pradžių V. Ramanauskas fotografavo plačiajuosčiu fotoaparatu „Maskva 2“. Vėliau įsigijo siaurajuostį „Zorkij 4“. Jį įsigijus, mažiau bereikėjo branginti kadrą. Tad ne visada iš tokių juostos pabaigos kadrų liko atspaustos nuotraukos, tačiau negatyvai buvo išsaugoti ir sulaukė laiko, kai tapo svarbūs.
linkėjo sveikatos. Autorės nuotr.
Išbandė ir skaitmeninę fotografiją
Iš Sibiro grįžęs į Lietuvą V. Ramanauskas dešimtmetį darbavosi Kvėdarnos melioracijoje. Neretai vikšrinio traktoriaus kabinoje šalia gulėjo ir fotoaparatas. Fotografijos mėgėjo aistra tuo metu buvo dideli, gražūs akmenys – ne vieną jam pavyko išgelbėti nuo susprogdinimo ir panaudojimo skaldai ar keliams tiesti.
Nuo 1970-ųjų V. Ramanauskas gyvena Reivyčiuose. Fotoaparato ir fotografijos jis niekada nepamiršo, išmėgino ir skaitmeninę fototechniką. Įamžino šeimą, susiėjimus, ekskursijas – viską, kas aktualu kiekvienam fotografui mėgėjui.
„Dabar mano kadreliai nejudantys. Aš matau, kad reiktų ir kaip reiktų nufotografuoti, bet paspaudžiu fotoaparato mygtuką per vėlai“, – parodos pristatymo metu kalbėjo nuotraukų autorius.
Vyriausiu Mažeikių fotografu įvardytas V. Ramanauskas sakė negalintis atsistebėti savo sūnaus Vytauto kantrybe vis žiūrėti negatyvus, nuotraukas, rinkti įdomiausius dalykus.
Džiaugėsi unikaliais kadrais
Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris, sveikindamas Vincą ir Vytautą Ramanauskus, sakė, kad muziejininkai eksponatų ieško ir iš pažįstamų, ir nepažįstamų žmonių.
„Smagu, kai kažką randame tarp savų, pačių artimiausių“, – akcentavo direktorius.
Parodos atidaryme dalyvavęs mokytojas, kraštotyrininkas, internetinės Mažeikių krašto enciklopedijos autorius Algirdas Vilkas pasidžiaugė, kad V. Ramanauskas yra užfiksavęs labai unikalių kadrų – Purplių koplytėlę, sodybas, žmones, kai kuriuos senus, daugelio žmonių dar vaikystėje matytus, bet dabar jau pamirštus buities dalykus.
Autorės nuotr. 
Vincas ir Vytautas Ramanauskai drauge užtraukė ir keletą dainų. Autorės nuotr. 
Nuotraukose – ir ištremtų žmonių gyvenimo akimirkos,
ir Mažeikių krašto vaizdai. Autorės nuotr.
Antroji paroda
Parodą parengęs muziejininkas V. Ramanauskas sakė, kad vaikystėje vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų buvo vartyti albumus, juose – jo tėčio įamžinti vaizdai.
„Visa tai: Sibiro vaizdai, technika – man yra užsifiksavę nuo ankstyvos vaikystės. Kai galvoju, kodėl fotografija man taip patinka, suprantu: o kodėl turėtų nepatikti, jei turiu tėvelį, kuris dar nuo jaunų dienų yra didelis šios meno šakos mylėtojas… Tuomet aš nuotraukomis pasidžiaugdavau, pasižiūrėdavau, ir tuo viskas pasibaigdavo. Bet keitėsi laikai, prasidėjo fotografijos skaitmenizacija, supratau, koks yra didelis dalykas nuotraukų negatyvai. Jų yra labai daug, skirtingų, bet senieji negatyvai pasižymi labai aukšta kokybe“, – kalbėjo muziejininkas.
Kai prieš penkerius metus V. Ramanauskas pradėjo tėvo surinktus negatyvus skenuoti, pagalvojo, kad galėtų išeiti nuotraukų paroda. Ekspozicijas surengti pavyko – ir ne tik Mažeikiuose, bet ir Kupiškyje, Genocido aukų muziejuje Vilniuje.
Nuotraukų užteko ir dabar atidarytai antrajai parodai.
„Gavau pastabą iš nuotraukų autoriaus: kodėl nėra nuotraukos su žemsiurbe. Jis visada mėgo techniką ir ją nufotografuodavo. Man technika – mažiau aktuali, kur kas įdomesni žmonės nuotraukose. Na, nieko, ateityje bus galima surengti nuotraukų su technika: traktoriais, žemsiurbėmis, generatoriais ir panašiais dalykais – parodą“, – žadėjo muziejininkas.
Jis užsiminė ir apie tai, kad šiuo metu yra ruošiama jo tėvelio atsiminimų apie tremtį knyga.
