Šeštadienį Renavo dvaro sodyboje 13 valandą prasidės pirmojo lietuviško vakaro Renavo apylinkėse 110 metų sukakčiai paminėti skirtas renginys „Lietuviško vakaro įsiūbuoti“.
Tokie lietuviški vakarai kadaise žmones traukė ne tik pasižiūrėti vaidinimų, paklausyti lietuviškų dainų, eilėraščių, bet ir buvo galimybė pabūti kartu, pabendrauti apie tuo metu jiems rūpėjusius kaimo, lietuvių tautos reikalus.
Apibūdina įvairiai
Lietuviškais vakarais vadinamas masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, plitęs Lietuvoje ir išeivijoje, glaudžiai susijęs su lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu, trukęs apie trisdešimt metų, nuo 1885 iki maždaug 1917 metų.
Teatro istorikas Vytautas Maknys išskiria tris masinio lietuvių scenos mėgėjų sąjūdžio tarpsnius: lietuvių išeivių teatras, veikęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Mažojoje Lietuvoje, Peterburge, Rygoje ir kitur; slapti lietuviškieji vakarai – vakarų, vykusių pačioje Lietuvoje, tarpsnis; vieši lietuviškieji vakarai – po spaudos draudimo panaikinimo neišblėsęs teatro sąjūdis, daugiausia inicijuotas įvairių meno draugijų.
Ne be pagrindo šių dienų mokslininkai lietuviškuosius vakarus neretai apibūdina liaudies arba saviveiklos, mėgėjų teatro terminu, taip pat vartojamas klojimo teatro pavadinimas. Lietuviški vakarai išaugino profesionalųjį teatrą, jie davė pradžią lietuvių dainų šventėms atsirasti. Jie ugdė žmonių bendruomeniškumą, budino tautinę savimonę, skatino puoselėti lietuvišką žodį, užaugino nepriklausomybės siekį.
Idėja atkeliavo iš Amerikos
Po 1863 m. sukilimo prieš baudžiavą numalšinimo, didėjant caro represijoms, imant drausti lietuvišką raštą, skaitinius, dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į JAV, Kanadą, Rytų Prūsiją, Peterburgą, Rygą. Svetimose šalyse lietuviams kurtis nebuvo lengva: reikėjo rasti darbą, trūko finansų, pradėjo ryškėti kultūrinis atotrūkis, nutautėjimo grėsmė.
Esant tokiai situacijai tautiečiai ėmė burtis į savišalpos, savišvietos būrelius, įvairias draugijas. Šios organizacijos buvo išlaikomos narystės mokesčių lėšomis. Tačiau jų neužteko. Todėl sugalvota platinti bilietus į paskaitas bei kultūros renginius.
1889 m. gruodžio 31 d. Plimute (JAV) buvo suvaidintas pirmasis originalus lietuviškas veikalas – Antano Turskio „Be sumnenės, arba kaip ant svieto einas“. Tai buvo pirmasis originalus dramos kūrinys lietuviams apie lietuvius, sutraukęs minią žmonių. Renginio idėja plačiai paplito po lietuvių kolonijas vienydama, šviesdama, organizuodama tautiniam prabudimui lietuviškąją visuomenę. Sujudo choristai, aktoriai, skaitovai mėgėjai, o renginiai įgavo „Lietuviškų vakarų“ pavadinimą.
Pirmieji lietuviški vakarai buvo slapti
Garsas apie tokių vakarų rengimą, jų populiarumą per slapta leidžiamą lietuvišką spaudą pasiekė Lietuvoje gyventi likusią šviesuomenę. Caro valdžia visomis priemonėmis draudė kultūrinį gyvenimą, todėl lietuviški vakarai pradėti organizuoti slapta.
Pirmąjį iš savų lėšų dvaro daržinėje inicijavo kunigas Juozas Katelė 1893 m. Panemunėlyje. Pačioje XX amžiaus pabaigoje lietuviškų vakarų populiarumas, plečiantis teatrinei veiklai bei augant žmonių tautinei savimonei, nebetilpo į slaptų vakarų „marškinėlius“. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, netoli tilto, surengtas pirmasis viešas lietuviškas vakaras. Palangoje – drąsiau, nes tuo metu ji priklausė Kuršo gubernijai, o šioje gubernijoje negaliojo tokie drastiški spaudos ir kultūrinės veiklos draudimo įstatymai kaip Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose. Būtent nuo šio renginio masinis lietuvių pasipriešinimo sąjūdis įgavo pagreitį kovoti už savo tautos teises.
Vėliau, 1904 m. nustojus galioti lietuviškos spaudos draudimui, pradėta mažiau varžyti ir lietuvių kultūrinį gyvenimą.
1905 m. vien Mažeikių rajone surengti 3 lietuviški vakarai. O pirmasis lietuviškas vakaras Renavo apylinkėse šiais metais mini 110 metų sukaktį.
Gerbė ir grafas, ir paprasti žmonės
Vadagių kaimo pašonėje, pervažiavus Kulijos brastą – labai akmenuotą Varduvos upės vietą, ties Jasmonto malūnu, kuris dar tebestovi suklypęs, prasideda Mažaičių (anksčiau vadintas Mižaičių) kaimas. Jame savo gyvenimą kūrė Antanas Skeivys – ūkininkas, knygnešys, visuomenės veikėjas ir pirmojo lietuviško vakaro Renavo apylinkėse organizatorius.
Nuotr. iš Stepono SKEIVIO archyvo
A. Skeivys turėjo apie 38 hektarus žemės. Grafas Melžinskis jį vertino kaip kultūringą ūkininką, o paprasti žmonės – kaip aktyvų kovotoją prieš neteisybę, caro represinę priespaudą, taip pat kaip kovotoją už kaimo žmonių švietimą. Nepaisydamas pavojų ir nesaugodamas savo sveikatos, vos pasibaigus žemės darbams, jis iš Rytų Prūsijos slapta gabendavo knygas, kitus lietuviškus spaudinius.
Ne dėl duonos kąsnio, o dėl idėjos
Amžininkai yra paliudiję: A. Skeivys tai darė ne dėl duonos kąsnio, o todėl, kad visa esybe buvo pasinėręs į lietuvybę, visuomeninę veiklą. Jis buvo pirmosios lietuviškos mokyklos steigimo Renave iniciatorius, dalyvavo Renavo bažnyčios statymo komitete.
Renave, Židikų turgaus aikštėje, o vėliau ir prie valsčiaus valdybos ne kartą sakė kalbas lietuviškai, ragindamas nepaklusti caro valdžiai. O renaviškiai slaptus spaudinius skaitė, naujienas aptarinėjo jo paties troboje, didžiajame kambaryje, susispietę prie ilgojo stalo. Ta veikla A. Skeivys tarsi iš anksto ruošė žmones socialiniams, politiniams pokyčiams, jų sąmonėje brandino mintį apie etninį, tautinį identitetą. Lietuviškas žodis per spaudą, per kultūrą vienijo žmones, būrė tautiniam atgimimui, traukė iš karčemos liūno.
Dalyvaus būrys garbingų svečių
Tas pats A. Skeivys Mažaičių kaime, kurį nuo Renavo skiria tik Varduvos upė, savo sodyboje 1912 m. surengė pirmąjį lietuvišką vakarą Renavo apylinkėse.
Šeštadienį Renavo dvaro sodyboje minint pirmojo lietuviško vakaro Renavo apylinkėse 110-ąsias metines, vyks konferencija. Joje dalyvauti yra pakviesti istorikai Povilas Šverebas bei Rimvydas Laužikas, režisierius Gytis Padegimas bei literatūrologas Rimantas Skeivys.
Klaipėdoje gyvenantis literatūrologas, A. Skeivio anūkas R. Skeivys rašė: „Atsiminimų pagrindu parašytame straipsnyje „Lošiai Žemaičių Kalvarijoje“ tėvas pateikia kiek žinių, kurias gavo iš sesers Jadvygos. Pats tuo metu dar buvo negimęs, o sesuo, dar visai maža, išsaugojo renginį atmintyje. Remdamasis, ką girdėjo iš jos, tėvas rašo, jog renginys vyko svirne, žmonių susirinkę labai daug, vos tilpę. Buvo vaidinama ar ne Žemaitės komedija. Vieni artistų buvo renaviškiai, kai kurie parsikviesti iš Žemaičių Kalvarijos. Iš ten atvykę daug dalyvių ir svečių. Vakaro pasisekimas buvęs milžiniškas.“
Numatyta turininga programa
Pirmasis lietuviškas vakaras Renavo apylinkėse nebuvo pirmasis, nebuvo ir paskutinis Mažeikių krašte. Pirmasis lietuviškas vakaras Lačo malūne prie Ventos upės organizuotas režisieriaus Juozo Vaičkaus dar 1905 m. Židikuose nuo 1917 metų lietuviškus vakarus inicijavo ir rengė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
Lietuviško vakaro 110 metų sukakties minėjimo dalyviai klausysis pranešimų, dalyvaus diskusijoje apie etninę tapatybę. Be to, bus galima apžiūrėti Mažeikių krašte gyvenančių ir kuriančių tautodailininkų Irinos Klemenienės bei Alfonso Bendiko dirbinius, paragauti sediškių pusmarškonės košės.
Loreta BUTKUTĖ
