Antradienį Vilniuje, Rotušėje, Jos Didenybės karalienės Elžbietos II ir Jo Karališkosios Prakilnybės Edinburgo hercogo Filipo vizito Lietuvoje garbei Jungtinės Karalystės ambasadoriaus Kolino Robertso vardu buvo surengtas priėmimas. Į jį pakviesta ir dešimt karalienės Elžbietos II bendraamžių – aštuoniasdešimtmečių lietuvių. Telšių apskričiai atstovavo rietaviškė, buvusi Laisvės kovų dalyvė, politinė kalinė, mokytoja Zuzana Bitinienė. Grįžusi iš susitikimo rietaviškė sakė ten patyrusi tokį įspūdį, kokio net sapne negalėjusi susapnuoti.
Žinia, jog teks susitikti su pačia Anglijos monarche, moterį labai nudžiugino. Anot ponios Zuzanos, šis susitikimas jai – tarsi atlygis už labai sunkų gyvenimą.
O šios moters gyvenimas išties buvo labai sunkus – netrūko skausmo, kančių, pažeminimų.
GAVO 10 METŲ LAGERIO
Pokario metais ponia Zuzana šešerius metus Rietave dirbo pradžios mokyklos mokytoja. Po to ji buvo suimta ir nuteista 10 metų kalėti už tai, kad sau ir draugei nupiešė sveikinimus Vasario 16osios proga. Rietaviškė sakė tik vėliau sužinojusi, kad ją išdavė ne kas kitas, o toji draugė.
Komunistai Zuzaną kaltino ne tik dėl to sveikinimo, jai bandyta primesti ir daug kitų nusikaltimų. Reikėjo vieno – kad mergina prisipažintų.
„Ir kaip tik jie manęs nekankino. Tris savaites net akių sudėti neleido. Nuo to man net protas aptemdavo. Paskui mušė, nuo to talžymo net dvigubai ištinusi buvau. Bet vis tiek neprisipažinau – sukandau dantis ir kenčiau. Nei kalbėjau, nei verkiau“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi rietaviškė. Toks jos kantrumas tardytoją labai siutino. Jis sakęs, jog devyniolika banditų vyrų esąs ištardęs, o ta mergina – lyg geležinė.
Nors prisipažinimo dėl antikomunistinės veiklos iš Zuzanos ir neišgavo, ji vis dėlto buvo nuteista – už Vasario 16ajai nupieštą sveikinimą. Už šį „nusikaltimą“ jai paskirta net 10 metų bausmė. Taip 1952aisiais rietaviškė, kaip politinė kalinė, atsidūrė Archangelsko srityje, lageryje. Ten išbuvo ketverius metus, o sušvelnėjus sovietiniam režimui, grįžo į Lietuvą, į Rietavą.
NEBEGAVO DARBO
Pasak ponios Zuzanos, lageryje ji išgyveno tik todėl, kad labai tikėjo Dievo malone, kurios meldė ne tik sau, bet ir sunkiai sirgusiai, nebepavaikščiojusiai savo mamai. „Buvau Dievui pasižadėjusi: jei iš kalėjimo grįšiu ir jei rasiu sveiką savo mamą, pėsčiomis iki Šiluvos nueisiu. Mano maldos buvo išgirstos – aš išgyvenau, o mamą radau savomis kojomis bevaikštančią. Atsidėkodama už tai, nuėjau į Šiluvą ir, parkritusi ant kelių, iš džiaugsmo ilgai ilgai verkiau“, – pasakojo moteris.
Tačiau ir Lietuvoje gyvenimas ponios Zuzanos nelepino. Ji labai norėjo gauti darbą mokykloje, tačiau visur buvo nepageidaujama – buvusios politinės kalinės niekas nenorėjo priimti. Tiesa, po kurio laiko, draugių padedama, Zuzana gavo darbą Plungės rajono Stanelių mokykloje, tačiau… neilgam. Ir ten ją pradėjo persekioti saugumiečiai.
Į RIETAVĄ GRĮŽO PRIEŠ SEPTYNERIUS METUS
Kartą, nuvykusi į Klaipėdą pas draugę, Zuzana susipažino su vaikinu – būsimuoju savo vyru. Netrukus jiedu susituokė. Tačiau vaikų nesusilaukė – po kalėjime patirtų išgyvenimų Zuzana nebegalėjo turėti palikuonių.
Zuzanos Bitinienės vyras savo pažiūromis buvo į ją panašus – taip pat neprielankus sovietų valdžiai, tremtinys. Kai tik ji pradėdavusi guostis, kad mokyklose neranda darbo, vyras sakydavęs: na, ir gerai, nedirbk, negi taip jau nori komunistiškai auklėti vaikus. Paklausiusi jo, ponia Zuzana darbo nebeieškojo.
Vairuotoju dirbęs Z. Bitinienės vyras keliasdešimt metų sirgo cukralige. Vėliau jis labai pasiligojo – apako, nebepavaikščiojo. Ant lovos gulintį sutuoktinį Zuzana slaugė net 11 metų. Prieš septynerius metus vyras mirė. Tuomet ponia Zuzana iš Klaipėdos, kurioje gyveno 40 metų, grįžo į savo gimtąjį Rietavą.
PAMATYTI KARALIENĘ – DIDELĖ LAIMĖ
Telšių apskrityje, žinoma, yra daugybė aštuoniasdešimtmečių senolių, tačiau laimė susitikti su Anglijos karaliene ir jos vyru teko būtent Z. Bitinienei. Pasak moters, žinia, jog teks vykti į Vilnių ir pamatyti Jos Didenybę, ją labai nudžiugino. Tačiau kartu ir rūpesčių kilo – kaip nuvažiuoti, kaip apsirengti, kaip ten elgtis. „Visi mane ramino: būsit nuvežta, visur už parankės nuvesta. Ruošiantis man daug pagelbėjo seniūnijoje dirbanti Onutė Poškuvienė, o Vilniuje manimi labai rūpinosi pats meras Antanas Černeckis“, – pasakojo rietaviškė.
Nors Z. Bitinienė ir negalėjo patikėti, jog jai teks susitikti su Jungtinės Karalystės valdove Elžbieta II, ta diena vis dėlto atėjo. Į Vilnių ponia Zuzana išvyko ankstų antradienio rytą.
Rietaviškė atrodė itin elegantiškai. Ji vilkėjo juodą kostiumėlį, baltą palaidinę, buvo užsidėjusi juodą skrybėlaitę, mūvėjo pačios nertomis juodomis pirštinaitėmis, buvo pasipuošusi gintariniais karoliais. „Iš priėmime buvusių žurnalistų net komplimentų sulaukiau – kad atrodau labai elegantiškai, kad su ta skrybėlaite net į pačią karalienę esu panaši“, – juokdamasi pasakojo moteris.
JAUČIASI DIDŽIAI PAGERBTA
Priėmime, į kurį buvo pakviesta rietaviškė, dalyvavo apie 260 žmonių. Tarp jų – ir būrelis garbiosios viešnios bendraamžių.
„Kai karalienė įėjo į salę, mes ją pasveikinome, iškeldami šampano taures. Jos Didenybė mūsų nekalbino, tik, maloniai šypsodamasi, praėjo pro šalį. Mes ją pagerbėme nusilenkdami“, – įspūdžiais dalijosi ponia Zuzana. O štai Edinburgo hercogas Filipas ją pakalbino.
„Karalienės vyro dėmesį patraukė į mano švarko atlapą įsegtas ženklelis. Jis pasidomėjo, iš kur ir už ką jį gavau. Atsakiau, kad tai Kryžiaus apdovanojimas „Už nuopelnus tėvynei“ ir kad jį man skyrė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga“, – pasakojo rietaviškė.
Paklausta, kokį įspūdį paliko pati karalienė Elžbieta II, Z. Bitinienė atsakė: „Nors ir garbaus amžiaus, ji vis dar labai graži. Tačiau ne pasipūtusi, o labai paprasta, kukli, nuoširdi. Ir jos apranga nebuvo pernelyg iškilminga – paprastutis pilkas kostiumėlis“.
Karališkasis priėmimas, kuris truko apie pusantros valandos, poniai Zuzanai paliko neišdildomą įspūdį. O senoliams skirtas ypatingas dėmesys: kiekvienas buvo už parankės vedžiojamas, vaišinamas, jais labai domėjosi žurnalistai, gyrė už puikią išvaizdą, linkėjo sveikatos.
„Jaučiausi ypač pagerbta. Tokio dėmesio man niekas per visą gyvenimą nėra rodęs. Mus taip gražiai priėmė, taip maloniai aptarnavo, rodė ypatingą pagarbą. Net susapnuoti negalėjau, jog kada nors pateksiu į tokią aplinką, kad pabūsiu šalia pačios karalienės. O tai ir įvyko!“ – ypatingu savo gyvenimo įvykiu džiaugėsi senolė ir sakė niekada nepamiršianti to, ką teko patirti.
Lina LIŪNIENĖ
Jono Staselio nuotr. iš žurnalo „Žmonės“.:
Galimybę susitikti su karaliene Elžbieta II turėjo dešimt Lietuvos senolių.
