„Iš visų krikščionybės švenčių šv. Velykos reikalauja daugiausia žmogaus dalyvavimo. Reikia vaizduotės ir susitelkimo.(…) Žaidimai kiaušiniais, bažnyčios aplankymas, atostogos – tai indas, kuriame kaip žuvys spurda mūsų sielos. Margučiai ir sūpynės – gražu, balandžio apsišlavimai – nuostabu. Tačiau to nepakanka. Atgimimas reikalauja visos sielos, vien sielos. Amžinos sielos. Kuri suspurda manyje kaip paukštis“, – rašė filosofas Arvydas Juozaitis.
Galima nusivalyti visus namų langus, išsišveisti visus kampus, išnešti į konteinerį ar į labdaros punktą visus šią valandą atrodančius nereikalingus daiktus, atsisėsti švara alsuojančiame kambaryje ir – vis tiek nepajusti tikrojo palengvėjimo.
Ne ten valiausi, kur labiausiai reikėjo.
Viskas, rodos, gerai. Jaučiame pavasarį, ruošiamės šventei, planuojame keturias laisvas dienas, susitikimus ir pramogas, margučių dažymo, dalijimo ir ridenimo procedūrą. Vizitus pas draugus, tėvus, gimines arba jų svečiavimąsi mūsų namuose. Viskas kaip visada. Pagal šimtmečių (o gal net tūkstantmečių) tradicijas. Esame vieni iš tų 99 procentų lietuvių, kurie, pagal tyrėjų duomenis, švenčia Velykas ir šiuo pasiryžimu gerokai lenkia kaimynus latvius bei estus.
Paskui vėl skundžiamės gyvenimu, tais pačiais draugais, giminėmis ir artimaisiais, žmonomis, vyrais, vaikais. Velykos atėjo, praėjo, nepadėjo.
Gal ne taip atliekame ritualus? Gal senovės žmonės, kurie lenkėsi gamtai ir iš gamtos ėmė tai, kas geriausia, kad būtų sveiki ir laimingi, žinojo kažkokią ypatingą mistinę paslaptį? Skroblo žievė ir beržo lapai –kad nuspalvintum margutį žaliai ir įgytum vilties. Iš ramunėlių ir alksnio žirginių – saulės geltonis, derlingumo, sveiko, subrendusio javo simbolis. Rugiagėlės – dangaus mėlynumui, kankorėžiai ir rūdys – žemės spalvai.
Gal išties svarbu, kada tuos margučius dažei (o dažyti reikia Didžiojo šeštadienio vakarą) ir kur juos padėjai (Velykų rytą juos paslėpdavo lauke, kad vaikai surastų kaip Velykės dovanas)?
Gal ridinėjam juos ne tam, kad pajudėtume po sočių pietų, o prikeltume po žeme sumigusias dvasias, susidaužiam, kad pro sudužusį margą kevalą pakviestume į pasaulį naują gyvybę?
Kūno sumaišties ir dvasios tingulio persunktame gyvenime norime vienintelio recepto: ką ir kaip vienąsyk padaryti, kad mums būtų gerai.
Atsakymo nėra. Yra mums parodytas pavyzdys – amžinas judrus pradžios ir pabaigos ratas. Yra pasiūlymas – Šviesusis prisikėlimas. Galimybė atgimti pačiam. Kas tada bus?
Pavasaris.
AUDRONĖ
Ritualai
