Finansinės patirties turintys žmonės teigia, kad nesaugiausia – patikėti visas santaupas vienam investiciniam fondui, vienam bankui, vienai sąskaitai. Suprask, jei vienas mūsų pinigėlių saugotojas ir daugintojas patirs krachą, tau liks dar kiti. Tada nebadausi ir su terba po pasaulį nevaikščiosi.
Gal ir būsiu ciniška, bet noriu pasakyti, kad taip pat turėtume elgtis ir su savo emocijomis bei lūkesčiais.
Pažįstu kelis žmones, kurie viską „investavo“ viena kryptimi. Viena atsidavė šeimai, arba tiksliau sakant, vyrui, kitas – mokslui, trečias – darbui.
Šiandien jie visi jaučiasi nevisaverčiai, o gal tiksliau – labai nuskriausti. Jų vienintelis investicinis fondas sudegė, sprogo, sunyko, ir tiek vilčių, siekių bei darbų paaukoję žmonės suprato, ką reiškia bankrotas.
Mylimas ir brangus vyras išėjo iš namų. Daktaro laipsnis ir mokslinės veiklos perspektyvos, pasirodo, kol kas niekam neįdomios. Iš darbo paprašė išeiti, nes postas esą reikalingas kitam, perspektyvesniam ir kažkam naudingesniam. Tokie trijų mano minėtų asmenų „investicijų“ rezultatai.
Dabar ir jie patys supranta, kad pernelyg rizikingai pasielgė, viską sukrovę ant vieno aukuro. Ugnelė sudegė, pelenai liko… Ir svarbiausia ne tai, kad kažkur nutolo buvę draugai, vienminčiai, kad užsimiršo buvę interesai, kad sutrūkinėjo ankstyvesni ryšiai (kam yra reikalingi, pageidautini, pagaliau – įdomūs fanatiškai vienai sričiai pasišventę žmonės?), svarbiausia tai, kad jie patys nebeturi dvasios jėgų „perprogramuoti“ savo gyvenimo. Akys atsivėrė, supratai klydęs, tačiau nei laiko, nei jėgų viską pataisyti, pradėti iš naujo jau nebėra.
Tik knygose ir filmuose pagrindinis herojus, nusivylęs gyvenimu, žmonėmis, savimi pačiu, atsigula miegoti su mintimi „Rytas už vakarą protingesnis“ ir pabunda jau visiškai kitoks. Pasisukęs 180 laipsnių, perkainojęs visas vertybes ir kupinas ryžto įrodyti, kad kitoks gyvenimas yra pagal jo jėgas.
Skaitėte tokias gražias ir optimizmą mums žadinančias istorijas? O gal matėte?
Nepatenkintos namų šeimininkės tampa verslo liūtėmis, nevykėlės pilkutės pelenės – širdžių ėdikėmis, mylimos moters ir draugo išduotas vyriškis – grafu Montekristu, kuris ne tik įrodys savo jėgą, atkeršys, bet ir lemiamu momentu atleis.
Finaliniai kadrai, paskutiniai puslapiai – ir mes, stebėtojai, braukiame džiaugsmo ašaras. Ne tik dėl jų, nugalėtojų, bet ir dėl savęs – yra viltis, kad ir aš viską galiu pakeisti. Jei tik panorėsiu. Imsiu ir atsibusiu vieną rytą visiškai kitas žmogus! (Jei prireiks, žinoma.)
Deja, deja. Ne visi sukrėtimai mus prikelia iš letargiško mūsų įpročių, nuostatų ir vertybių miego. Ir pagal moksliškas teorijas, visa tai, kas įprasta jau daugelį metų, negali užlūžti, negali staiga pasikeisti. Mes patys save užprogramuojame atitinkamiems veiksmams, jausmams, reakcijoms, priklausomybėms, ir tą programą nelengva pakeisti. Vienas iš pavyzdžių –ilgalaikis ketinimas mesti rūkyti ar pradėti daugiau sportuoti, valgyti tik sveiką maistą ir nepiktnaudžiauti darbo krūviais bei įsipareigojimais. Ką mes sakome? „Reikia, labai reikia pagaliau ryžtis, pradėti, nes metai bėga, sveikata silpnėja, jei nieko nedarysiu savo labui, galiu ir kokios ligos susilaukti… Viskas! Sukuriu detalų planą ir nuo kito mėnesio (savaitės, metų, gimtadienio) pradedu gyventi kitaip…“ Planus įgyvendinti pasiseka vienam iš kelių dešimčių, beje, stipriai išgąsdintam. Visi kiti nurimsta ir plaukia pasroviui iki kito karto, kito susimąstymo.
Todėl ir sakau: neaukokime viso savęs vienam žmogui, vienai grupei, vienai idėjai. Pasilikime kažkiek savęs sau ar kitokiai „investicijai“ – kaip gelbėjimosi valtelę šalia didelio ir patikimo laivo. Kas garantuotų, kad jos niekada neprireiks?
Kol valtelės nereikia, tebūnie ji šalia, te nebūna pamiršta ir apleista, supuvusi ar sukiužusi. Jei laivas plauks be didelių audrų, seklumų ir rifų, paįvairindami ilgą kelionę retkarčiais galėsime paplaukioti savo mažąja valtele. O jei reikės gelbėtis… Tepadeda mums Dievas ir mūsų pačių įžvalgu mas.
AUDRONĖ
Rizikingiausia investicija
