„Kad man bus įteikta rašytojos Šatrijos Raganos premija – niekada nesitikėjau. Nors ji teikiama jau vienuoliktąjį kartą, net minties tokios nebuvo“, – sakė šios premijos šiųmetinė laureatė, Židikų seniūnė Stanislava Valatkevičienė. Ar vėliau šias pareigas užims, ar ne, bet seniūnė supranta, kad šis įvertinimas – įpareigojimas visam gyvenimui.
PAŽINTIS – MOKYKLOJE
Pirmą kartą su rašytojos Marijos PečkauskaitėsŠatrijos Raganos gyvenimu ir kūryba S. Valatkevičienė susipažino dar mokyklos suole, mokydamasi Plungės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Dar tvirčiau jos dvasią pajautė studijuodama tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, kur Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete ji įgijo mokytojos profesiją. Daugiau nei prieš trisdešimt metų institutą baigusi mokytoja buvo paskirta į Židikų vidurinę mokyklą.
„Kad kada nors mano gyvenimas taip glaudžiai susieis su rašytojos gyvenimu, jos kūryba, niekada netikėjau. 1974 metais, tik atvažiavusi į Židikus, mokykloje iškart pajutau rašytojos Šatrijos Raganos dvasią. Apie tai čia daug kalbėjo mokykloje dirbusios mokytojos Filomena Juodikienė bei Juzefa Sidabrienė“, – prisimena seniūnė.
ŽAVISI MEILE
ŽMONĖMS
Tais pačiais metais Židikuose apie rašytoją buvo renkami atsiminimai. Drauge su kitais apibendrindama šią medžiagą, ruošdama netrukus pasirodysiančią knygą apie Židikus, seniūnė dar labiau suartėjo su rašytojos gyvenimu.
„Apie rašytoją itin gražiai kalba vyresnės kartos žmonės. Tai labai šilti, gražūs prisiminimai“, – sako Židikų seniūnijos vadovė.
Seniūnei įsiminė atvejis, kai židikiškė Momgaudienė, dar būdama jauna, ėjo pas pasiligojusią rašytoją prašyti padėti parašyti prašymą Švietimo ministerijai, kad jai, vyresnei pagal amžių, leistų stoti į gimnaziją. Serganti rašytoja ją tada maloniai priėmė, padėjo tą prašymą parašyti.
„Man imponuoja nepaprasta rašytojos meilė paprastiems žmonėms. Tam reikia sugebėjimų: visi mes galime teigti, jog mylim žmones, norime jiems padėti, bet tai reikia sugebėti ir padaryti. Ir mes ne visi tai sugebame. Kartais praeini, nepastebi, neatkreipi dėmesio į tai, kas žmogui svarbu, reikšminga, nes pagalvoji, o kas čia tokio? O jinai kiekvienoje smulkmenoje sugebėjo pastebėti svarbą. Ir dar – suteikti džiaugsmo, kad ir nedidelio, kad ir kokia smulkmena. Bet juk mūsų gyvenimas iš smulkmenų ir susideda!“ – įsitikinusi S. Valatkevičienė.
NUO MOKYTOJOS –
PRIE VALDININKĖS
Prisimena seniūnė ir 1975 metus, kai Židikuose buvo atidarytas Marijos Pečkauskaitės kapaskoplyčia, kurio iškilmėse dalyvavo ir rašytojas Juozas Baltušis. Nuo to laiko Židikai ir Šatrijos Raganos vardas seniūnei tapo dar labiau neatsiejami.
Židikų mokykloje šiųmetinė Šatrijos Raganos premijos laureatė išdirbo šešerius metus. Po to dar tiek pat vadovavo Renavo aštuonmetei mokyklai. Metus buvo Račalių kolūkio pirmininko pavaduotoja.
„Tas darbas nei man patiko, nei aš prie jo pritapau“, – prisipažįsta. Tada vėl grįžo prie pedagoginio darbo ir įsidarbino Račalių pradinėje mokykloje vedėja ir mokytoja.
Kai pradėjo jungti mokyklas ir tapo aišku, kad dėl vaikų skaičiaus mažėjimo mokykla gali būti uždaryta, draugų paraginta padavė pareiškimą į tą vasarą paskelbtą konkursą Židikų seniūnės pareigoms.
„Nuo to laiko vadovauju seniūnijai – jau penktus metus“, – sako pašnekovė.
Nuo rašytojos laikų, anot S. Valatkevičienės, nutekėjo daug metų. „Nors asmeniškai to žmogaus ir nepažinojau, viskas lieka žmonių prisiminimuose, jos kūryboje, ir tai uždeda Židikų miesteliui savotišką aureolę ar šydą. Kai rašytoja atvažiavo į Židikus, miestelis buvo gana apsnūdęs. Tad viskas, kas prasidėjo – mokykla, blaivybės idėjos, kultūra – prasidėjo su Marija Pečkauskaite“, – sako seniūnė.
KEITĖ ŽIDIKŲ VAIZDĄ
S. Valatkevičienė sako, kad jos veikla Židikų seniūnijoje, skirtingai nei rašytojos, susijusi su miestelio aplinkos tvarkymu: per jos kadenciją sutvarkyta miestelio poilsio aikštelė, pakeistas visas Židikų centrinės gatvės apsodinimas, savo išvaizdą pakeitė autobusų stovėjimo aikštelė, baigiamas tvarkyti Šatrijos Raganos parkas.
Seniūnė pasakojo, kad į jos pareigas įeina ir asocialių šeimų, seniūnijoje gyvenančių senukų lankymas.
„Jei kokia sudėtingesnė situacija, važiuoju drauge su socialine darbuotoja. Mano buvimas visuomet būna svaresnis, galime greičiau išspręsti susiklosčiusį reikalą“, – sakė S. Valatkevičienė.
Anot seniūnės, nemažai yra ir visuomeninio darbo. Tam ji laiko negailinti.
„Tenka nemažai dirbti su Židikų bendruomene. Rašau projektus, nors tai nepriklauso seniūnei, bet yra svarbu miestelio gyventojams“, – teigė premijos laureatė.
Tvarkytis apie namus, puošti jų aplinką, auginti gėles – vienas mėgstamiausių Račaliuose gyvenančios seniūnės užsiėmimų. Kažkada labai mėgo megzti, bet sutrikus sveikatai šio malonumo teko atsisakyti.
„Nesvetima man ir gera knyga, turėdama laiko prisėdu prie televizoriaus. Esu kaip ir visi mirtingieji“, – juokėsi S. Valatkevičienė.
RŪPINASI MIESTELIO
JUBILIEJUMI
Žinią apie Šatrijos Raganos premijos skyrimą labai džiugiai sutiko Klaipėdoje gyvenanti seniūnės dukra, anūkės, laiminga buvo ir seniūnės mama.
„Džiaugėsi, sveikino ir sesuo, ir dukra. Ir mamą kviečiau į iškilmes, bet dėl sveikatos būklės ji negalėjo dalyvauti“, – sakė S. Valatkevičienė.
Didžiausias seniūnės rūpestis dabar – ruošimasis vasarą vyksiančiam Židikų miestelio 440 metų jubiliejui. Tada, pasak jos, reikės itin didelės židikiškių pagalbos, nes šiaip miestelio gyventojus nuolat reikią raginti. Tada jie neatsisakantys padėti.
Iškilmės Židikuose vyks per tradicinius šv. Onos atlaidus – tada amžinojo poilsio atgulė ir rašytoja Marija Pečkauskaitė.
Tomis dienomis bus pristatyta knyga apie Židikus, dalyvaus daug ir garbių svečių.
Šatrijos Raganos premijos laureatė džiaugėsi, kad jos veikla buvo pastebėta ir tinkamai įvertinta.
„Seniūnė dabar esu, bet ateity galiu ir nebūti. Ta premija man – įpareigojimas visam gyvenimui. Gauta suma jokios reikšmės neturi, čia svarbu dvasinis, moralinis turtas, duotas, matyt, visam gyvenimui“, – teigė S. Valatkevičienė.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
