1918–1940 metų laikotarpis mūsų krašte sąlyginai buvo ramus. Sąlyginai todėl, kad 1918–1919 metais lietuvių savanoriai kariai dar kovojo su besitraukiančios į Vokietiją Bermonto-Avilovo kariuomenės likučiais, atmušinėjo Raudonosios armijos puldinėjimus.
1919 m. net Latvijos kariuomenė, besivaikydama bermontininkus, kelioms dienoms buvo užėmusi Mažeikius. Dar ilgai buvo neramu Vilniaus krašte. Vyko mūšiai su lenkų kariuomene. Sunkiai sekėsi spręsti Klaipėdos krašto teritorijų klausimą. Iš partizanų savanorių formavosi lietuviškos reguliariosios kariuomenės kuopos, batalionai, pulkai. Apskričių centruose būrėsi šaulių sąjungos būriai, rinktinės. Šaulystės užuomazgų apčiuopiama 1918 m. pabaigoje.
PRIEŠAI IŠVAIKYTI
Gruodžio mėnesį kaizerinė kariuomenė, išsikraustydama iš Mažeikių, geležinkelio stotyje į vagonus susikrovė miesto elektros stoties įrengimus ir kitą vertingesnį turtą. Partizanai tai pastebėjo ir, geležinkelininkams padedant, vagonus su pasisavintu turtu atkabino nuo Vokietijon išvažiuojančio traukinio.
Vokiečiai susizgribo tik išvažiavę už geležinkelio semaforo. Bandė grįžti atgal, bet juos šautuvų ugnimi pasitiko septyni milicininkai ir būrelis partizanų, savanorių. Žinoma, jog tarp jų buvo mažeikiškis Kopūstas. Jiems tada, atrodo, vadovavo Leopoldas Mockus.
Netrukus okupuoti kraštą bandžiusius raudonuosius ir baltuosius išvijo Povilo Plechavičiaus suburti vyrai. Tada aktyviai pasireiškė Žadeikių, Puokės, Ketūnų kaimų vyrai, vadovaujami Martyno Kemčio. Vaikant šalies priešus aktyviai prisidėjo ginkluoti vietos gyventojai.
PIRMIEJI MAŽEIKIUOSE
Gyvenimas iš lėto stojosi į normalias vėžes. Į gimtąjį kraštą ėmė rinktis karo pabėgėliai. Į Mažeikius, Sedą, Viekšnius, Židikus ir kitus miestelius grįžo Rusijos caro įsakymu į Rusijos gilumą ištremti žydai. Jie greitai suaktyvino apskrities prekybą ir verslus.
Vietos dvarponiai ir ūkininkai ėmėsi sparčiai atstatyti karo nuniokotas dvarvietes, palivarkus, tiltus, kelius, svirnus ir klėtis. Pastarųjų aruodai darbščių ūkininkų dėka per trumpą laiką užpildyti javų, linų derliumi, buvo pradėta eksportuoti į Vakarų Europos šalis. Po Lietuvą pasklido Vlado PutvioPutvinskio atsišaukimas, raginantis šalyje steigti šaulių organizaciją. Į raginimą atsiliepė ir mažeikiškiai. 1920 m. spalio 1 d. mažeikiškiai Petras Bimba ir Aleksandras Vaičkus subūrė iniciatyvinę grupę, o spalio 13 d. susirinkęs mažeikiškių būrelis įkūrė šaulių sąjungos Mažeikių skyrių.
Organizacijos vadu paskirtas J. Pazukas, kariniu instruktoriumi – Lingvys. Netrukus paaiškėjo, kad J. Pazukas silpnai moka lietuvių kalbą, todėl nesugeba tvarkyti dokumentacijos. Jį tuoj pakeitė A. Valatkaitis. Jis taip pat vidurinę mokyklą buvo baigęs Odesoje, bet carinėje kariuomenėje buvo gerai išmokęs „tankų rikiuotės ir veiksmų su šautuvais“.
Stojęs šauliškon tarnybon ir gavęs iš savanorio Šiaudagio trofėjinį arklį, A. Valatkaitis raitas apjojo visą buvusią Mažeikių apskritį, aplankydamas miestelius ir bažnytkaimius, kuriuose kūrėsi šaulių būriai. Rado gerai ginkluotus Mažeikių ir Sedos mokyklų šaulių būrius. Šaulių gretoms gausėjant tvarkyti dokumentaciją vadas pasikviečia mokytoją Henriką Kačinską, garsaus muziko Jeronimo Kačinsko brolį. H. Kačinskas, išvykęs į Kauną, iškilo ir išgarsėjo kaip talentingas Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
PALAIKĖ TVARKĄ
1920–1922 metais susibūrę Mažeikių, Sedos, Tirkšlių šaulių būriai pradėjo kovą su vagimis, plėšikais, degtindariais, dezertyrais iš kariuomenės. Pasienio miesteliuose: Židikuose, Pikeliuose, Ylakiuose, Laižuvoje, Leckavoje, Klykoliuose, Vegeriuose šauliai kovojo su kontrabandininkais. 1922 m. zastautiškis Juozas Vaičkus, lietuviškojo teatro pradininkas, įtraukiamas į Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybą ir paskiriamas instruktoriumi meno reikalams.
Rugpjūčio mėnesį Kaune įkuriamas šaulių teatras, jam vadovauti pakviečiamas J. Vaičkus. Netrukus jis atvyksta į Mažeikius ir ragina šaulius imtis kultūrinės veiklos. Spalio 1ąją J. Vaičkus vėl svečiuojasi Mažeikiuose ir skaito paskaitą įkurtos šaulių būrio dramos sekcijos nariams.
1923 m. Telšių šauliai pradėjo leisti laikraštį „Žemaičių kraštas“. Laikraščio leidimą lėšomis rėmė ir mažeikiškiai šauliai.
1925–1926 metais Lietuvoje buvo renkamos lėšos „Vilniaus vadavimo“ fondui. Mažeikiškiai šauliai surinko 5034 Lt, kretingiškiai – 5080 Lt, raseiniškiai – 3104 Lt.
ĮSIMINTINI
MANEVRAI
1926 m. iš pagrindų pasikeitė Mažeikių šaulių XIII rinktinės valdybos sudėtis. Valdybos nariais tapo Munius, Oželis, Mickūnas, Burneikis, Kenstavičius; revizijos komisijos nariais: Kazakevičius, Trinkūnas, Virkutis. Garbės teismo nariais išrenkami Taujenytė, A. Vaičkus, Navickas.
Tų pačių metų rudenį įvyko rinktinės keturių būrių kariniai manevrai. Jiems vadovavo rinktinės vadas vyresnysis leitenantas A. Kviecinskas ir Juozas Vitkus. (Pastarasis pokario metais pietų Lietuvoje vadovavęs rezistenciniam pasipriešinimui. 1990 m., atgavus nepriklausomybę, Kauno karo inžinerijos mokyklai buvo suteiktas J. Vitkaus vardas.)
Manevrai vyko Tirkšlių apylinkėse. Po jų Tirkšlių miestelyje įvyko šaulių būrių paradas, priesaikos priėmimo ceremonija.
Gruodžio 17 d. pagal specialų pavojaus signalą rinktinės šauliai buvo skubiai sušaukti į Mažeikius. Kas pėsčias, kas raitas, kas ant dviračio, o kai kas net traukiniu atskubėjo į apskrities centrą. Tuo metu atostogų į Palangą važiavęs Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas T. Daukantas Mažeikių stotyje išlipo iš traukinio ir pasveikino perone bei Vytauto aikštėje (aikštė priešais geležinkelio stotį, – aut.) išsirikiavusius šaulius.
Kitą dieną Mažeikių apylinkėse vėl vyko kariniai manevrai. Jiems pasibaigus, keli šimtai šaulių pėstininkų ir raitelių žygiavo ir jojo miesto gatvėmis, vėliau žiūrėjo kino filmą apie Klaipėdos vadavimą. Vakare šauliai rinkosi į specialiai papuoštą salę, kur turėjo įvykti Prezidento Kazio Griniaus 60mečio minėjimas ir pasilinksminimas.
Dar neprasidėjus iškilmėms į salę įėjęs rinktinės vadas pranešė, kad šalyje paskelbta karinė padėtis ir iškilmės nutraukiamos. Šauliai su policija išėjo patruliuoti į miesto gatves. Prie valstybės vairo vėl stojo Antanas Smetona.
RŪPĖJO NE TIK
KARIŠKI REIKALAI
1928 m. mažeikiškiai šauliai Mažeikiuose, Viekšniuose ir Sedoje subūrė šaulių ugniagesių komandas. Po ketverių metų apskrityje jau buvo 553 šauliai ugniagesiai, tarp jų 7 moterys.
1930ieji šalyje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Apskrityje buvo organizuojama daug įvairiausių renginių. Jų iniciatoriai ir vykdytojai daugiausia buvo šauliai, jaunalietuviai, skautai, jaunieji ūkininkai. Jubiliejiniais metais rugpjūčio 23 d. Mažeikiuose lankėsi Prezidentas Antanas Smetona.
1931 m. Židikų, Ylakių apylinkėse vyko dideli rinktinės manevrai, kuriems vadovavo rinktinės vadas Jonas Mažylis. Ne tas Jonas Mažylis, kuris dar neseniai vadovavo krašto apsaugos savanorių pajėgų rajono padaliniui, kurį laiką buvo Telšių apskrities šaulių rinktinės vadas, bet jo senelis kapitonas Jonas Mažylis. Tos dienos pavakarę, pasibaigus „mūšiams“, ūkininkas Sruogis šaulius pavaišino kopūstų sriuba.
Šaulių veikloje aktyviai dalyvavo moterys. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje joms vadovavo Ona Baranauskienė. 1936 m. šaulių moterų suvažiavime Kaune dalyvavo mažeikiškės: Kazlauskienė, Petkevičiūtė, Krauzaitė, Damulienė, Mišeikytė. Šaulės moterys organizavo ir pačios mokėsi pirmosios medicinos pagalbos, siuvimokirpimo, mezgimo kursuose, kartu su šauliais vyrais vyko į karinius manevrus, slaugė „sužeistuosius“. Šaudykloje akies taiklumu moterys menkai tenusileido vyrams.
Mažeikių mieste veikė 70 žmonių šaulių choras, gausus buvo jaunalietuvių choras. Mažeikių gimnazijos choras buvo 1924 m. ir 1928 m. respublikinių dainų švenčių dalyvis. Įvairiais laikotarpiais chorams vadovavo Karolis Pukevičius ir Aleksandras Koscevičius. Chorai su pertraukomis veikė Viekšniuose, Akmenėje, Sedoje, Ylakiuose. Vienokį ar kitokį muzikinį kolektyvą turėjo beveik visi šaulių būriai.
Mažeikių šaulių pučiamųjų instrumentų orkestrui vadovavo maršų karaliumi vadinamo B. Jonušo brolis D. Jonušas. Savo pasirodymais žiūrovus džiugino Viekšnių šaulių tautinių šokių ratelis, vadovaujamas Deniušienės, ir pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Vinco Deniušio. Dauguma šaulių būrių turėjo įsirengę sporto aikštynus, futbolo aikštes. Žemaičių šaulių apygardos futbolo turnyro nugalėtojais yra tapę Mažeikių, Akmenės, Lūšės, Vegerių futbolininkai.
KITAI SANTVARKAI
NEREIKALINGI
1940 m. liepos 13 d. buvo paskelbtas Lietuvos šaulių sąjungos likvidavimo įstatymas Nr. 62. Jame rašoma: „Šaulių sąjunga su visais jos daliniais, įstaigomis ir organizacijomis nuo 1940 m. liepos 13 d. likviduojama“. Įstatymą pasirašo „J. Paleckis, einantis respublikos Prezidento pareigas Ministras pirmininkas, ir prof. V. KrėvėMickevičius, Ministro pirmininko pavaduotojas“.
Taip dviem brūkštelėjimais buvo nušluota Lietuvos šaulių sąjunga, nuo 1919 m. vasario 16-osios puoselėjusi tautoje patriotinę dvasią, humanizmo idėjas ir kilniausius jausmus.
Algimantas MUTURAS
muziejininkas
Nuotraukos iš Mažeikių muziejaus archyvų: Iškilmės Mažeikiuose, aikštėje prie geležinkelio stoties. XX a. 4-asis dešimtmetis
