Vilijos Alseikytės nuotr.
Išgirdus žodį „savanorystė“, nori nenori pirmoji mintis, šaunanti į galvą, yra „neatlygintinas darbas“. Žinoma, jis leidžia įgyti patirties vienoje ar kitoje srityje, jei pasiseka – dar ir susirasti draugų bei bendraminčių. Tačiau nepaisant visko, tai yra darbas, kuris galiausiai išvargina ir po truputį imi prarasti entuziazmą, su kuriuo ėjai pirmą savanoriavimo dieną. Bet, kai priklausai VšĮ „Būk su manimi“ bendruomenei, išsisemti tiesiog neįmanoma. Vienas tokių pavyzdžių savaitgalinė išvyka į pajūrio kraštą, padėjusi mums – šios organizacijos savanorėms Vilijai ir Jievai – ne tik atgauti kvapą po gausybės vasaros darbų organizacijoj, bet ir praplėsti savo akiratį. Taigi kviečiame Jus artimiau susipažinti su mūsų poilsio savaitgalio veiklomis.
Mūsų nuotykiai prasidėjo šeštadienio rytą. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis jaunas žmogus, ankstyvą savaitgalio rytą išverstas iš lovos, mes ramiai snūduriavome mašinoje, kol mūsų vadovės – Almantė ir Jolita – aptarinėjo nuveiktus ir ateity laukiančius darbus. Savaitgalio planas buvo gan paprastas – džiaugtis saule, šiluma ir bendraminčių draugija, atsisveikinti su vasara ir pasiruošti atkeliaujantiems rudens darbams. O kas galėtų būti geriau nei išlydėti vasarą paskutinį jos savaitgalį praleidžiant prie jūros? Taigi mes, keturios merginos, traukėme į Šventąją. Bet kaip ir visos kelionės, mūsų irgi neapsiėjo be „netikėtumų“. Pirmoji „staigmena“, privertusi išsukti iš kelio jūros link, pasitiko mus netoli Lazdininkų (Kretingos raj.) – kelio nuoroda į „Baltų mitologinį taką“.
Tik pabandykit įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Važiuojam sau ramiai šnekučiuodamosi apie „orą“, nieko per daug negalvodamos, dar visiškai neprabudusios, kai netikėtai mašinoj pasigirsta aiškus vadovės Almantės balsas – „Ruda lenta“. Po to iš karto seka staigus posūkis į dešinę ir štai mes jau riedam žvyrkeliu palei Lazdininkų tvenkinį į visišką nežinią. Natūralu – klausiam „Kas atsitiko?“. Vadovė Jolita tik nusijuokia ir ima aiškinti. Pasirodo, visai netoli yra dvi lankytinos vietos – „Baltų mitologinis takas“ ir „Japoniškas sodas“ ir, kaip visada, mūsų vadovės ieško, kur būtų galima nusivežti vaikus, kad jiems būtų ir įdomu, ir kad jie „padūkti“ galėtų. Tad dabar, laikinai apleidusios savo kelionę prie jūros, važiuojam patikrinti, kas gero slepiasi tiek Šventosios miške, tiek šalia jo.
Prie įėjimo į „Baltų mitologinį taką“ mus pasitiko didžiulis žemėlapis su sužymėtomis, parke esančiomis dievų ir deivių skulptūromis, nuo kurių gausos net akys raibo. Turbūt stebėtis labai ir nereikėtų. Juk dar mokykloje išmokome, kad senasis mūsų tikėjimas yra politeistinė religija, bet juk nesitiki rasti visas dievybes vienoje vietoje? Na, tikriausiai ten jų visų ir nebuvo, bet turbūt kokias tris dešimtis lengvai suskaičiuotume. Taigi, pamačiusios, kiek daug „darbo“ mūsų laukia, pasiraitojome kiškas ir leidomės į taką.
Sunku nusakyti visus įspūdžius, kurių pasisėmėme sekdami mūsų protėvių keliais, bet tiesa ta, kad Lietuvos gamta, kaip visada, gaivino sielą, o ta istorijos dalelė, kurią atradome pasislėpusią pušyne, praturtino ir mūsų žinių „indą“. Bet vis tiek norime pasidalyti keletu pojūčių, kurių, tikime, greit tikrai nepamiršime.
Na, pirmiausia šiurpuliukai kūnu perbėga vien tik prisiminus tako dalį, atspindinčią pomirtinį pasaulį. Požemių dievo Velino skulptūra tikrai nebuvo vienas maloniausių kada matytų meno kūrinių. Didelį įspūdį paliko ir Tiltas iš gyvųjų pasaulio į pomirtinį – simbolinės balta ir juoda spalvos, rankos ir kojos, nutrūkusios kanklių stygos ir sudužusios puodynės… Na, turite patys tai pamatyti, kad suprastumėte, koks jausmas apima kertant Tiltą, per kurį nebegrįžtama. Bet turbūt nėra nė menkiausios abejonės, kad, kaip ir priklauso, ypatingiausia tako vieta – Dausos. Aukštai iškelta Saulė, šalia jos Mėnulis ir jų globojama Žemė. Šie trys ženklai turbūt geriausia atskleidžia ilgus metus mūsų protėvių puoselėtą glaudų ryšį su gamta. Tai buvo tarsi dar vienas priminimas, kad būtent gamta yra mūsų visų namai ir kad ja tikrai turime rūpintis.
Taigi siūlome visiems, jei tik kada atsidursite netoli Lazdininkų, nepatingėti ir paklajoti „Baltų mitologiniu taku“. O mūsų nuotykių kelias toliau akmenuotu keliuku vedė į Japonišką sodą. Ką pirmiausia prisimename pagalvojusios apie apsilankymą Japoniškame sode? Šiltą ten dirbančių žmonių šypseną. Turbūt nieko nėra geriau nei jausmas, kad esi kur nors laukiamas. Būtent taip pasijutome įžengusios pro vartus į pasaulį, kur susipina dvi tokios tolimos kultūros ir kur kažkada tik svajose puoselėta idėja virsta visiems matoma realybe. Ši vieta tarsi oazė dykumoje. Egzotikos trupinėlis, apglėbtas ne visada švelnios Lietuvos gamtos. Sakuros, medukai Bonsai, ežerėlis su raudonomis žuvytėmis, švelniai gurmantys šaltinėliai, akmenukai, sudėlioti į dangų kylančiomis krūvelėmis ir, žinoma, vienas kitas berželis, ąžuoliukas ar laukinės gėlės žiedas (nes juk vis dėlto esame Lietuvoje) susilieja į vieną tobulą visumą, kur randama ramybė, kur norisi sustoti, neskubėti, kur nepastebint prabėga laikas. Būtent toks gyvybės kampelis atrandamas Kretingos raj.
Vilijos Alseikytės nuotr.
Pasisėmusios tylos ir ramybės, Japoniškame sode palikome ne tik rūpesčius dėl artėjančių darbų, bet ir savo slapčiausias svajones, pririštas prie Norų tvorelės. Taip pat būtų neatleistina nepaminėti, kad sode galima pasimėgauti tikra japoniška arbata klausantis nuostabios tolimo krašto muzikos. Ir patikėkite mumis, vos tik išėjus pro vartus norisi suktis atgal ir sugrįžti į tą gaivų gamtos kampelį. Bet kaip ir visi geri dalykai, taip ir apsilankymas Japoniškame sode turėjo baigtis. Juk vis dėlto mes traukėme prie jūros atsisveikinti su vasara.
Nuostabaus šiltojo metų laiko išlydėtuvės buvo tokios, kaip ir pridera, – pasivažinėjimas dviratuku (keturratuku) Šventosios gatvėmis, privalomos maudynės Baltijoj, neleistinos sūpynės ant beždžionių tilto, nuostabios modernios Šventosios Švč. M. Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios aplankymas ir, žinoma, saulės palydėjimas į jūrą bei naktinis pasivaikščiojimas pajūriu gėrintis nuostabiu rugpjūčio dangumi (juk būtent šį mėnesį žvaigždės labiausiai priartėja prie Žemės ir todėl daugiausia jų galima pamatyti).
Jei manote, kad pirma diena buvo pilna šaunių nuotykių ir kad jau vargiai kas ją galėtų pralenkti, tai labai klystat. Po tokios kupinos įspūdžių savaitgalio pradžios tiesiog negalėjome sustoti. Praleidus ramią naktį tyliame namely pušyno vidury, tiesiausias kelias namo nė trupučio neviliojo. Mums būtinai reikėjo ką nors dar pamatyti, patirti, pajausti, sužinoti. Tad savo „vidinio vaiko“ užgaidas nusprendėme tenkinti aplankydamos Skulptūrų parką tame pačiame Kretingos rajone. Oras buvo nuostabus: pro lengvus debesėlius lindo saulutė, pūtė švelnus vėjelis, – pats tas smagiam pasivaikščiojimui po mišką. Reiktų manyti, kad keturios suaugusios „damos“ Skulptūrų parke vaikščios iš lėto, tyliai stebėdamos aplinką bei rimtai aptarinėdamos meno objektų reikšmę. Bet tiesa ta, kad jei ir buvo kokių rimto skulptūrų tyrinėjimo intencijų, tai jos visos išgaravo vos įžengus į parką.
O kaip galėjo būti kitaip? Juk pačiam parko pakrašty stovi neįprastos zodiako ženklų skulptūros. Vos tik jas pamačius vadovė Jolita nubėgo apsikabinti savo liūtuko, vadovė Almantė įsitaisė ant svarstyklių, o mes, dvi savanorės, tiesiausiu keliu patraukėm pas du dvynukus ant suoliuko. Ir tai tebuvo mūsų pasivaikščiojimo pradžia, o naujais atradimais, drąsiai galiu pasakyti, džiaugėmės nė kiek ne mažiau nei vaikai. Parkas mus visas be galo sužavėjo savo idėjomis. Dauguma skulptūrų pasižymėjo švelniu humoro jausmu, kvietė kitaip pažvelgti į gyvenimą, atsipalaiduoti, nusijuokti. Taip pat skatino atkreipti dėmesį į aktualias problemas šiandienos pasaulyje. Pavyzdžiui, apie žmogaus teršiamą gamtą priminė akmeninis sulamdytas butelis, besimėtantis miške, ar nuolatinį sukimąsi rate (greitą šiuolaikinį gyvenimo tempą, nemokėjimą ištrūkti iš užburto rato) labai tiksliai atvaizdavo vilkelis. Taip pat Skulptūrų parke radome senovinius treniruoklius: metalinį dviratuką, krepšį su akmenim ir kėdute (kojoms stiprinti) bei slidinėjantį jautį.
Visus juos mes sąžiningai išbandėme, bet apie mūsų mankštos rezultatus verčiau nutylėsime. Galime pasakyti tik tiek, kad juoko buvo daugiau nei tikro sportavimo. Visai netoli Skulptūrų parko radome dar vieną lankytiną vietą – Pelkių taką. Turbūt nė kiek nesumeluosime sakydamos, kad visas pelkynas dvelkė praeitimi, kažkokia neapčiuopiama senovine mistika. Nuo pirmo žingsnio Pelkių taku norėjosi sulėtinti tempą, įsiklausyti į tylą ir ją švelniai drumsčiančius paukštelius, akimis gerti supančią žalumą į save. Žinoma, Pelkių takas labai tinka ir edukacijai – ten galima pamatyti daug kitur neaugančių augalų, kurių aprašymai pateikiami visai šalia tako esančiose lentose, bei jei pasiseks ir vieną kitą laukinį žvėrelį, tačiau visa tai nustelbia galimybė pasisemti energijos ir jėgų iš gamtos. Įėjome į pelkyną nuo gausybės minčių ir įspūdžių dūzgiančiomis galvomis, o iš jo išėjome atsigavusios ir pailsėjusios, negebėdamos suregzti net trumpiausio rišlaus sakinio, savo pojūčius nusakydamos iškalbingais „vau“, „oho“, „atgal“.
Tikėtumėtės, kad po tiek daug nepakartojamų patirčių jau traukėme namo? Tikrai ne. Mūsų komandą labai gerai apibūdina pasakymas: „jei dar stovi ant kojų, tai eik“. Tad kol mūsų mielos kojelės dar mus nešė, aplankėme pora labirintų, esančių greta – HBH pramogų komplekse, patikrinome batutus ant vandens šalia Liepojos plento ir vos pavilkdamos kojas, saulei jau seniai nusileidus galiausiai pasiekėme namus.
Taigi, mūsų poilsio savaitgalis buvo darbingas. Nemeluosime, po tiek daug įspūdžių, emocijų ir ilgų pasivaikščiojimų buvome kiek pavargusios, bet juk nėra nieko, ko nepataisytų geras nakties miegas, tad pirmadienį pasitikome beveik kaip naujai gimusios. Siunčiame Jums visiems šilčiausius linkėjimus.
Jieva VILKAITYTĖ,
savanorė
