Ruošdamiesi svarbiausioms mūsų šalies šventėms, sediškiai nutarė įamžinti ne tik generolo Povilo Plechavičiaus, bet Sąjūdžio aktyvistų atminimą, apžvelgti, kas gero Sedoje įvyko per tris Nepriklausomybės dešimtmečius.
Nepriklausomybės atkūrimo dieną be orkestro, be didelių iškilmių prie Kultūros centro buvo atidengta atminimo lenta, liudijanti, kad šiame pastate 1988 metų rugsėjo 3 d. įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Sedos grupė.
Ant rudo akmens plokštės tekstą iškalė tautodailininkas Antanas Murauskas. Taip pat – ir Sąjūdžio emblemą su Gedimino stulpais. Sediškiai pasidžiaugė, kad istorinė atmintis pagaliau įamžinta – kad ir beveik po 32 metų, tačiau kitos reikšmingos sukakties proga.
Kita sediškių iniciatyva, puoselėta jau daugiau nei metus, – surinkti iš vietos gyventojų nuotraukas, pamažu tampančias istorija, ir surengti jų parodą. Paroda pavadinta simboliškai: „Aš čia. Gyva. Seda“.
Pastarosios idėjos sumanytoja Genoveita Gricienė „Santarvei“ sakė, kad nuotraukose užfiksuota tai, kas vyko per tris nepriklausomybės dešimtmečius.
„Jose aiškiai matyti, kaip mes pasikeitėme, kaip pasikeitė žmonių galimybės ir poreikiai. Daugelį stebina sediškių saviveiklos pomėgis. Juk be „Aukso paukštės“ laimėtojų „Rėmoliū“ ir „Griaustinio“, yra dar ir „Rėmoliokā“, keturios šokėjų grupės, liaudiškos muzikos kapela, vokalinė instrumentinė grupė „Antena“, vaidintojų grupė „Vėdelčios“… O kur dar muzikos mokyklos atlikėjai? Arba dvi dešimtis metų koncertavęs „Sedos romansas“.
Yra ir asmeninio gyvenimo įdomybių: pasiruošęs skrydžiui Antanas Keleris su savo parasparniu, Grūstėje pirktą trobą du „staliniecai“ veža į Sedą, kunigas Algis Genutis, pasilipęs ant taburetės, džiaugiasi baigtu mažosios bažnyčios remontu ir savo talkininkais“, – vardijo sediškė.
Pasak G. Gricienės, Nepriklausomybės 30-mečiui skirti renginiai turėjo vykti vienas po kito. Dėl to, kad juos teko atšaukti arba atidėti, šventės prasmė ir reikšmė nesumažėjo.
Asta ŠILAITYTĖ
