Visa Valiuškų šeima vasarą laisto daržus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Tęsiame ciklą „Pagardės kaimo žmonės“. Mūsų pašnekovė – buvusi pagardiškė Nijolė Valiuškaitė-Šišlienė, šiuo metu gyvenanti Šiauliuose.
– Kai išgirdote apie organizuojamą Pagardės kaimo žmonių susitikimą, apie kuriuos žmones pagalvojote?
– Pirmiausiai pagalvojau apie tuos žmones, kuriuos pažįstu, kurie visą laiką gyvena mano kaime, kurie nuoširdūs, susitikę pakalba, papasakoja naujienas.
Daug gerų prisiminimų išliko iš pradinės mokyklos laikų (įsikūrusioje A. Videikos sodyboje). Mus mokė labai išradinga mokytoja Jadvyga Kunsmonienė – ji išmokė ne tik skaityti ir rašyti, bet sugebėjo mus „padaryti“ šokėjais ir dainininkais.
Žiemą, šildydamiesi prie pečiaus, o vasarą tvarkydami aplinką, kalbėdavome apie gyvenimą. Laukdama mūsų susiėjimo galvojau: norėčiau susitikti su pradinės mokyklos bendraklasiais, kuriuos puikiai atsimenu. Tai Vytautas Jurgutis, Šopa, Šopaitė, Alius Barkus, Irena, Regina Videikaitės, Giedrė Skritaitė, mano sesuo Jovita Valiuškaitė, Birutė Sabaliauskaitė, Genė Kleinauskaitė, Kostas Kleinauskas, Videika, Zosė Januškevičiūtė, Jovita Batavičiutė, Albertas Andersonas…
– Kuriuo laiku gyvenot Pagardėj? Kiek metų ten gyventa?
– Pagardėje gyvenau 18 metų, baigusi Sedos vidurinę mokyklą išvykau studijuoti į Vilniaus universitetą. Visada su malonumu grįžtu ir didžiuojuosi, kad esu žemaitė iš kaimo.
– Ar jūsų tėvai buvo pagardiškiai?
– Mano tėvas Juozas Valiuška – skuodiškis, o mama Zita Rataitė – pagardiškė. Čia gyveno ir mano senelis Oskaras Ratas (mes jį vadindavome „baba“), jo tėvas Vilhelmas Ratas turėjo vokiškų šaknų.
– Koks buvo gyvenimas tėvų namuose: kiek vaikų augot, kuo tėvai vertėsi?
– Vaikystė – man pats geriausias gyvenimo tarpsnis, mes buvome „sotūs, laimingi, šiltai aprengti…“ Mūsų namuose visada buvo daug žmonių, niekada nereikėjo rakinti durų. Prie stalo vakarienės susėsdavome aštuoniese –
Buvęs skuodiškis Juozas Valiuška apsigyveno žmonos gimtinėje. Duktė Nijolė prisimena: jis mokėjo dirbti bet kokius darbus. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
senelis, tėtis, mama ir penki vaikai: Albina, Anelė, Feliksas, Jovita, Nijolė (Albina tragiškai žuvo – ją nutrenkė elektra).
Visi šeimos nariai turėjo užsiėmimus. Senelis vijo virves ir pančius kolūkio reikmėms, tėtis dirbo įvairius darbus. Daugiau kaip dešimt metų jis dirbo kolūkio sandėlininku, keletą metų – kolūkio gaisrininku, ganė kolūkio bandą. Mama sėdavo ir augindavo burokų ar cukrinių runkelių daigus, padėdavo tėvui tvarkyti sandėlio apskaitą. Be šitų pareigų, reikėdavo tvarkytis namų ūkyje, sugalvoti, kaip užsidirbti pinigų (augindavo triušius, avis, veršiukus, nešdavo pieną parduoti). Tėvai visada turėjo daug svajonių: išleisti vaikus į mokslus, patogiau gyventi, puošti aplinką, įsigyti automobilį. Mama siūdavo mums, dukroms, parėdus iš „Tarybinės moters“ žurnalo nusižiūrėjusi modelius, mezgė, šeimininkavo, žodžiu, buvo namų enciklopedija. Senelis daug laiko praleisdavo su mumis, vaikais: kartu rinkdavom vaistažoles, jis mus mokė pažinti laikrodį, o sekmadieniais, kai tėvai išvažiuodavo į bažnyčią ar turgų, kepdavo „bado“ blynus su anyžiais.
– Ką prisimenate apie senąją Pagardę, gal išliko atmintyje tėvų ar bočių pasakotos istorijos?
– Man senoji Pagardė buvo gyvesnė – daugiau žmonių, daugiau lankydavosi vieni pas kitus. Mama visada ruošdavo Kalėdų šventę, prikepdavo sausainių, ateidavo kaimynų vaikai, sakydavome eilėraščius, senelis parnešdavo eglutę iš miško.
Senelis Oskaras Ratas pasakodavo, kad mūsų namas šimtametis, buvęs vandens malūnas. Šiame malūne malūnininku dirbo Oskaro senelis, specialiai pakviestas į dvaro malūną. Čia jis ir pasiliko gyventi.
Mūsų namas buvo aukštas, gyvenamas viename gale, kitame buvo kolūkio sandėlis – buvusio malūno dalyje. Sklepas buvo didelis, galima buvo įvažiuoti arkliu kinkytu vežimu.
Šalia namo tekėjo upelis, vadinamas Ūpaliu, buvo padaryta užtvanka. Kai malūno nebereikėjo, užtvanka buvo išardyta, pylimas nukastas.
– Kuo brangus gyvenimas Pagardėj? Tėvų diegtos vertybės,jų kurtas grožis? Kaip tai vertinot tada ir kaip tai atrodo šiandien?
– Gyvenimas Pagardėje – tai lyg perėjimas iš vieno lygio į kitą. Tėvas vienas pirmųjų įsigijo radijo aparatą „Tulą“, vėliau vyko kaimo elektrifikavimas, televizorius. Jau sename name buvo įrengta rankinė vandens pompą, nebereikėjo nešti vandens iš šulinio.
Mūsų namuose – kambaryje ir lauke – visada buvo daug gėlių. Tiesiant plentą Mažeikiai– Plungė, mūsų namą su didžia širdgėla teko nugriauti, o mums kurtis naujoje vietoje.
Vėl sodino, pynė vielinę tvorą, išsikasė prūdą… Suėjus pensiniam amžiui, tėtis pasakė, kad dabar darys tai, ką nori, ir pradėjo drožinėti iš medžio pasagas, elnio ar briedžio ragus, savo šeimą išdrožė… Vėliau nulipdė iš cemento elnią, žirafą ir dramblį, kuris įėjo į istoriją kaip didžiausias dramblys Lietuvoje.
Tėvai ir senelis viską darė su užsidegimu ir kantriai, todėl ir vaikams tos vertybės įstrigo į pasąmonę.
Džiaugiuosi, kad mano senelis ir mano tėvai nešvaistė laiko baliams, pypkiavimui, o daug dirbo, kad galėtų patogiau gyventi, stebinti ir džiuginti aplinkinius ir patys tuo džiaugtis.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ
