Senieji vestuvių papročiai baigia išnykti

Mažeikių muziejuje šiuo metu veikia paroda įdomiu pavadinimu – „Kulno užkerėjimas“. Tie, kurie domisi senoviniais prietarais, žino, kad nuo seno buvo sakoma: jei užmynei ant kulno, turėsi pakviesti į vestuves.
Taigi, muziejaus lankytojų dėmesio laukianti paroda pasakoja apie vestuves – anuometes ir šiuolaikines, apie jų papročius bei tradicijas.

Žvelgiant į nuotraukas, yra ką palyginti

Parodos iniciatoriai, planuodami būsimą renginį, pasinaudojo tuo, kad Mažeikių muziejaus fonduose saugoma nemažai nuotraukų, kurių tematika – vestuvės ir jų papročiai.

„Vartant savo senelių, tėvų ir net savo vestuvių albumus, tikriausiai ne vienam tampa akivaizdu, kad tai, kas užfiksuota anų ir šių laikų nuotraukose, labai skiriasi. Tai tokia mūsų mintis ir buvo – palyginti šių laikų vestuvių fotografijas su tomis, kurios saugomos fonduose“, – kalbėjo įstaigos direktorius Vaidotas Balzeris.
Organizuojant parodą ir patarimais, ir eksponatais prisidėjo nemenkas mažeikiškių būrys: Mažeikių piršlių piršlys Juozapas Kukštas, šiandieniniai vestuvių fotografai Paulius Giedraitis, Vaiva Sovaitė, Reda Šepkutė, Daiva Gečienė, proginių drabužių nuomos salono savininkė Daiva Narkuvienė.

Populiarina Mažeikių krašto paveldą

Pasak muziejaus darbuotojo Mindaugo Buknio, kuris ir rengė šią parodą, muziejininkų tikslas yra nuolat dirbti su Mažeikių krašto paveldu – jį pristatyti visuomenei, populiarinti. O metų pabaigoje stengiamasi iš muziejaus saugyklų ištraukti ir visuomenei parodyti kuo daugiau eksponatų.

Vestuvėms dedikuotą parodą jos organizatoriai sugrupavo pagal temas. O tų teminių skyrių yra įvairių: nuo dokumentų, kuriuos seniau reikėdavo gauti, pildyti prieš santuoką, iki piršlių, jaunųjų aprangos detalių, vestuvinių plakatų bei šiuolaikinių fotografijų.
Muziejininkai pastebėjo: iš parodą aplankančių žmonių pasigirsta siūlymų, ką dar buvo galima eksponuoti, į ką buvo galima atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, atskiro skyrelio vertos ir jaunamarčių puokštės.
Šiek tiek vestuvinės statistikos
Parodos atidaryme dalyvavo ir savo prisiminimais su renginio lankytojais mielai pasidalijo mažeikiškis J. Kukštas.

Jis sakė iki šiol dar niekur nematęs panašios – vestuvininkams ir vestuvėms skirtos – parodos. Ir juokaudamas pridūrė, kad pats yra gyvas eksponatas, mat piršliavo 333 porų vestuvėse.
Kadangi Juozas – ilgametis lietuvių kalbos mokytojas, tai piršliauti jam dažniausia tekdavo mokinių, auklėtinių ir giminių vestuvėse. Žinoma, ir visai nepažįstami žmonės pakviesdavo.
Bet, kur piršlys, ten ir svočia.

„Ačiū visoms svočioms, su kuriomis teko dirbti. Vienu metu buvau sugalvojęs sušaukti tokį „savo“ jaunųjų susitikimą. Buvau sumąstęs, kad jis galėtų vykti Tirkšlių pušyne. Bet iš karto kilo ir klausimas, ką daryti su svočiomis. Iš visų vestuvių, kuriose buvau piršliu, mano žmona svočios pareigas ėjo mažiau nei pusėje. O visos kitos svočios buvo svetimos“, – pasakojo mažeikiškis.

Būdavo visokių netikėtumų ir nuotykių

J. Kukštas sakė, kad vestuvių scenarijus visada rašydavo pats ir kaskart šias šventes padalydavo tarsi į dvi dalis. Pirmoji diena būdavo rimtesnė, o antroji kupina linksmybių, pokštų.
Juozapas ir jo svočios per vestuves beveik visiems jauniesiems dovanodavo Naująjį Testamentą. Nes iš tų porų, kurių vestuvėse Juozui teko piršliauti, apie 85–90 procentų „ėmė šliūbą“ – kitaip tariant, priėmė Santuokos sakramentą.

Seniau vestuvės vykdavo dvi paras, jei ne ilgiau. Per tiek laiko jų dalyviai patirdavo visokių nuotykių. Ir piršliui pasiruošti ne visada laiko užtekdavę – yra buvę atvejų, kai būsimų jaunavedžių tėvų, kurie kreipdavosi į piršlį pagalbos, paklausus, kada vyks vestuvės, paaiškėdavo: rytoj.

Įsimintinomis vestuvėmis J. Kukštas įvardijo tas, kai tuokdavosi mišrios lietuvių ir užsieniečių poros.
„Man labai patikdavo vestuvėse dalyvaudavę jauni žmonės. Atvažiuodavo iš vakaro, pagelbėdavo piršliui ir svočiai. Labai gaila, kad nyksta lietuviškų vestuvių tradicijos. Tai, ką turime per šiuolaikines vestuves, atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, iš už Atlanto. Mano supratimu, dabar rengiamos vakaronės“, – pasakojo J. Kukštas, kuris „eiti į piršlius“ pradėjo 1980 metais ir paskutinį kartą tai darė 2014-aisiais.
Parodos lankytojai „piršlių piršliui“ patarė prisiminimus, įdomiausius nutikimus, patirtus vestuvėse, sudėti į knygą.

Išskirtines vestuves fotografavo šią vasarą

Daubariuose gyvenanti fotografė Daiva Gečienė parodai pateikė nuotraukų seriją iš šių metų rugpjūtį vykusių Kristinos ir Skirmanto Serepinų vestuvių.
Fotografė pripažįsta: iš šiuolaikinių jaunavedžių dažnai tenka girdėti: „Ne, ne, tradicinių vestuvių tikrai neorganizuosime.“

Todėl, kai muziejininkai Daivos paprašė parinkti ir parodai pateikti kelias nuotraukas iš šiuolaikinių vestuvių, ji prisiminė Kristinos ir Skirmanto šventę, kurioje darniai persipynė senosios vestuvių tradicijos, simboliai su šiuolaikiniais, atrodytų, nesuderinamais dalykais.
Juostų tunelis, rankų plovimasis, jaunųjų pasitikimas su duona ir druska, tėvų jauniesiems paruošta kraičio skrynia, porą vežęs senovinis automobilis… Pasak fotografės, tiek ir dar daug kitokių įsimintinų simbolių bei tradicijų buvo šventėje.

„Šios poros vestuvės skyrėsi nuo daugelio kitų tuo, kad pora savo šventės planavimą sugebėjo pastatyti ant tradicinių vestuvių karkaso. Ilgai mąsčiau, kaip jiems tai pavyko. Jie turbūt buvo susidarę tradicijų sąrašą, kurias norėjo įgyvendinti per savo vestuves. Visko buvo daug, bet rezultatas: skoninga, gražu“, – įspūdžiais dalijosi fotografė.

Sienoms puošti – piešti plakatai

Anksčiau patalpų, kuriose vykdavo vestuvių puotos, sienos neretai būdavo papuošiamos humoristiniais plakatais.
Tokie plakatai buvo ir pačios Daivos bei jos vyro Kęstučio vestuvėse, įvykusiose prieš 30 metų.
Tuomet dažnose vestuvėse dalyvaudavo labai daug žmonių. Tam, kad visi sutilptų po vienu stogu, būdavo statomos didelės brezentinės palapinės.

„Tie vestuviniai plakatai buvo madingi, o mūsų atveju jie buvo vos ne laimėjimas. Užsisakėme mes palapinę, ją pastatė Daubariuose, mano tėviškėje. Palapinė graži, žalios sienos. Bet tos sienos tokios tuščios. Kaip papuošti, ką daryti, kai nėra ko nupirkti?“ – pasakojo fotografė.
Kaime kalbos sklisdavo greit. Ir jaunavedžių Daivos bei Kęstučio ausis pasiekė žinia, kad pas kaimynę Vandą per vestuves ant sienų kabėjo plakatai, ir patarimas: paklausti, gal tebeturi ir paskolintų.
„Paskolino. Pakabinome tuos plakatus ir berželių šakeles. Tai buvo tiems laikams oho koks dizainas. Buvo ypatinga, jauku, gražu. Paskui plakatus kaimynei grąžinome, dabar jie – parodoje“, – šypsojosi fotografė.

Tradicijos jau išnykusios

Mažeikiškis fotografas Paulius Giedraitis skaičiuoja, kad vestuves fotografuoja 8 metus. Kaip ir daugelis jo kolegų, vestuvių fotografo kelią jis pradėjo nuo pažįstamų žmonių švenčių.
„Turėjau įrangos, kažkas pakvietė, paprašė pagelbėti – įamžinti jų šventę. Kiti pamatė tas nuotraukas. Na, ir per laiką įsibėgėjau. Žiūriu, kad jau esu fotografavęs daugiau nei 130 vestuvių.
Fotografo darbas pareikalauja daug atsakomybės: reikia daug gražių nuotraukų ir jų reikia greitai“, – kalbėjo P. Giedraitis.

Pauliui yra tekę fotografuoti trejas vestuves, vykusias ant Šatrijos kalno pagal pagoniškas tradicijas. Jos buvo gražios, jaukios, įsimintinos. Mažeikiškiui buvo malonu ne tik fotografuoti, bet ir stebėti tokias vestuves.

„Bet dažniausiai viskas būna paprastai. Aš esu iš tos fotografų kartos, kuri stebi greitai kintančius vestuvių papročius, tradicijas. Kai tik pradėjau fotografuoti, dar būdavo piršliai ir svočios, tačiau jau kokius ketverius metus jų vestuvėse nebesutinku. Daugių daugiausia tai esu fotografavęs jaunuosius, pasipuošusius tautiniais drabužiais. Tačiau kažkokių ypatingų, senų tradicijų ten nebuvo. Deja, tenka pripažinti, kad senosios vestuvių tradicijos yra išnykusios“, – mintimis pasidalijo fotografas.

Vestuvės – vienas didelis nuotykis

Vestuvėms skirtoje parodoje eksponuojamos ir dar vienos fotografės – Lauros Embavičienės užfiksuotos linksmiausios, įdomiausios, gražiausios vestuvių akimirkos.
Ji pasakojo, kad pirmasis jos bandymas fotografuoti vestuves įvyko prieš 4 metus.
„Niekada negalvojau, kad fotografuosiu vestuves. Nes man visą laiką atrodydavo per daug sudėtinga. Bet kartą mane susirado viena pora ir pastūmėjo į šią veiklą sakydama: mums reikia pigiai, greitai ir gal gali mums pagelbėti. Na, ir pabandžiau“, – pasakojo L. Embavičienė.
Pirmoji patirtis nebuvo lengva – daug įtampos, streso, skubėjimo. Tačiau Laurai pačiai sau iš anksto duoto pažado, kad jeigu bus blogai, jei užsakovams nuotraukos nepatiks, tai ji iš viso nebefotografuos jokių vestuvių, išpildyti nereikėjo.

Jaunieji fotografės darbu ir jo rezultatais – nuotraukomis – liko patenkinti.
„Man kiekvieną kartą vestuvės yra vienas didelis nuotykis, nes nežinau, kas laukia.
Pavyzdžiui, kas nors ką nors susiplėšo, jaunikis pavėluoja, žiedus pameta, važiuojant į vestuves automobilio padangą nuleidžia… O juk vestuvėse visada yra planas: kur, kada reikia būti. Kai nutinka kas nors neplanuoto, netikėto, tada jau kaip sniego gniūžtė ima ristis kiti dalykai ir visur tenka lėkti bėgte. Svarbu, kad rezultatui tai nepakenktų“, – apibendrino fotografė.
Nuotr. autorės ir iš Mažeikių muziejaus archyvo

Reklama: vestuviu planavimas