Pabaiga. Pradžia Nr. 14
Pagaliau išėjau iš direktorės kabineto, mintyse nusibraukiau išrasojusią kaktą ir tyliai pasakiau: „Ufff“. Jei niekada nestovėjote prieš prestižinės mokslo įstaigos vadovę, tituluotą politikę ir daugelio moterų pavyzdį, manęs nesuprasite. Visomis savo odos poromis jaučiau savąjį menkumą – dar ir dėl to slapto noro studijuoti vedybų vadybą bei gyventi dvilytės šeimos rezervate. Kaip jau minėjau, toks yra greta mūsų namų. Aptvertas aukšta tvora, apželdintas tankia gyvatvore, labai paslaptingas ir dėl to viliojantis.
Tokių mūsų miestelyje yra keletas dešimčių, nes, kaip sakė mano močiutė: vyrai lyg pandos, veisiasi tik natūraliomis sąlygomis. O ji žino ką sako, nes savo akimis matė, koks buvo vyrų valdomas pasaulis. Didžiuojuosi savo šeima. Močiutė kovų už matriarchatą dalyvė, Ypatingojo amazonių būrio desantininkė, mama – mokslininkė genetikė, prisidėjusi prie dirbtinio prieaugio sistemos projektavimo ir įdiegimo. Labai mėgstu klausytis jų prisiminimų, nors šiaip apie senus laikus jos kalba nenoriai. O aš vis bandau įsivaizduoti, kaip atrodė tas keistas pasaulis, kai kiekviena šeima turėjo dar ir vyriškos giminės suaugusiųjų bei vaikų keistais pavadinimais „vyras“, „sūnus“, „brolis“…
Mama sako, kad istorija pati sureguliavo, kurlink žengti mūsų pasauliui. Vyrai krito kaip musės, nes žaidė savo pavojingus žaidimus: karai, pinigai, svaigieji gėrimai ir kita. Kai jų liko vis mažiau ir mažiau, iškilios moterys nutarė sustabdyti šį susinaikinimą, kuris pradėjo grėsti ir moteriškajai giminei, žmonijos bei visos gyvosios gamtos likimui apskritai. Sudėtingiausias klausimas buvo, kaip perimti valdžią ir kaip pratęsti giminę. Šiandien visi sunkumai – toli praeityje, Genetinis bankas padeda bet kuriai moteriai išsirinkti, kokios dukters ji norėtų, bet, suprantama, tik tada, kai ji įgyja išsilavinimą, tampa materialiai aprūpinta ir išlaiko egzaminus, jog yra pasiruošusi auginti, auklėti ir lavinti savo mergaitę. Jei ji pasiekia šio proceso aukštumų, leidžiama turėti dar vieną. Tai ypatingos visuomenės pagarbos ir pripažinimo ženklas.
Tačiau Naujosios pasaulio tvarkos taryba – mūsų patriarchės jau tada įžvelgė vieną pavojų, kad Genetinio banko atsargos gali išsekti, be to, nuolatinis kryžminimasis su tais pačiais ar panašiais DNR nešiotojais gali sukelti apsigimimus. Ir tada mes būtume pasmerktos. Todėl buvo nutarta likusius vyrus izoliuoti ir po truputį leisti jiems daugintis. Tokiu tikslu buvo sukurti Dvilytės šeimos rezervatai: ten imituojama senovinė šeima, moterys ir vyrai dauginasi natūraliu būdu, ten auginami ir auklėjami vyriškosios giminės vaikai, vadinamieji sūnūs.
Visoms kitoms pilietėms, išskyrus specialiai parengtas moteris, draudžiami bet kokie kontaktai su svetima lytimi. Ši griežta izoliacija sukurta todėl, kad vyrams vėl neatsirastų galimybė pajungti mus savo valiai ir tęsti savo pražūtingus žaidimus.
Aš vis raustu prisiminusi tą savo žvilgsnį pro žalitvorę ir pinučius. Tą savo rizikingą sumanymą – patirti ekstremalių pojūčių ir tapti išskirtine mūsų visuomenėje moterimi – žmona.
Visas sukvietė į salę. Direktorė atsistojo prieš mus, pirmakurses, ir pasakė prakalbą. Ji priminė matriarchato istorines ištakas, moterų kovą už saugų ir švarų pasaulį, kovotojas bei mokslininkes, sukūrusias naująją sistemą.
„Šiandien mes didžiuojamės daugeliu baigusiųjų mūsų institutą, kuris specialiai pavadintas jums nežinomu vardu. Ką tai reiškia, jūs sužinosite, kai mokysitės visuomenės raidos istorijos. Šiandien pasakysiu tik tiek: jis primena senuosius laikus ir mūsų, moterų, dvasinę pavergtį bei fizinę priklausomybę. Tikimės, kad jūs sėkmingai baigsite mokslus, būsite naudingos mūsų visuomenei, įgysite teisę šeimai, auginsite ir auklėsite tobulas dukras. Sveikinu jus, Senmergystės instituto pirmakursės!“ – iškilmingai savo kalbą baigė Direktorė.
Ir pro akinių rėmus pažvelgė į mane. Prisiminiau, ką sakė mama: ji baigusi net tris aukštąsias mokyklas, tarp jų – ir Raganų akademiją, skirtą ypatingų galių turinčioms moterims.
Gal ji ir žino mano paslaptį? Gal tuoj pasakys: „Sveikinu visas, išskyrus tą apgavikę, kuri norėjo sau kito likimo!“ Ir tada viskas: galas mano mamos didžiajai svajonei ir mano vilčiai kada nors turėti dar vieną mūsų šeimos narę – seserį. Aš rasojau nuo įtampos, nebegalėjau atlaikyti Direktorės žvilgsnio ir stipriai užsimerkiau…
Atsimerkiau. Saulė švietė pro namo kampą ir braižė netaisyklingus stačiakampius ant parketo. Čirškavo žadintuvas ir monotoniškai knarkė kažkoks kauburys lovoje. Mano Petrelis… Lengviau atsidusau, bet tuoj krūptelėjau: reikia keltis ir pažiūrėti, ką reiškia toks keistas sapnas.
Sapnininkas nieko neatsakė. Jis neparuoštas sapnams apie visuomenės plėtrą. Parsinešiau iš pašto dėžutės laikraštį ir pripuoliau prie Palmiros skilties. Ramu, šiandieniniai sapnai nesipildo! Pala pala – dar pastabėlė: jei gulėjai ant kairiojo šono… Kieno dabar paklausti, kaip gulėdama aš visa tai išgyvenau? Nebent Petro, bet tas tinginys ir nevidonas vakar prisiliuobė su draugais, girtas važiavo draugo mašina, sudaužė ją ir dar vieną, sutiktą pakeliui, prarado vairuotojo teises ir teisę pasijusti mano vyru (na, patys suprantate, ką turiu galvoje). Kur ten jis atsimins, ant kokio šono miegojo jo mylima žmona. Kad ir kaip galvotum, vyrai – tokie kiaulės…
Audronė
Senmergystės institutas, arba visi vyrai kiaulės
