Senųjų Mažeikių pamatuose – brolio palikti ženklai

Algirdas Lupeika savo namų kieme Klaipėdos gatvėje. 1973 m. Nuotr. iš Algirdo Lupeikos šeimos archyvo

Sausio 19-ąją sukanka 100 metų, kai gimė Algirdas Lupeika – mažeikiškis statybininkas, įvairių statybos ir remonto įstaigų vadovas, padėjęs mūsų miestą pakelti iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, be to, aktyvus sportininkas, saviveiklininkas, miesto bendruomenės narys.
Šios sukakties išvakarėse apie savo brolį papasakojo mūsų kraštietis – buvęs Akmenės savivaldybės meras, šio rajono garbės pilietis Anicetas Lupeika.
„Mažeikiams jis pašventė savo gabumus, talentą, pareigingumą ir atsakingumą. Galiu jį pavadinti tikru pokario metų Mažeikių gaspadoriumi, kuris protinga, ūkiška mintimi pasverdamas ir nuspręsdamas, kaip esamomis sąlygomis veikti, stengėsi, kad miestas kuo sėkmingiau kiltų iš karo griuvėsių ir suirutės“, – taip A. Lupeiką apibūdino jo brolis.

ŠEIMA
Algirdas buvo pats vyriausias brolis mūsų didelėje šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Gyvenome Mažeikiuose, Viekšnių gatvėje. Tikiuosi, kad dar yra garbaus amžiaus mažeikiškių, jį prisimenančių, – tvirto stoto, balsingą vyrą, kuris nepraeidavo pro šalį nepasisveikinęs ir nepabendravęs.
Manau, kad Algirdas daug gerų savybių buvo paveldėjęs iš mūsų Tėvo – šviesaus atminimo Felikso Lupeikos, kuris buvo pirmas ir nepralenkiamas giedorius Mažeikių bažnyčios chore, nepamainomas žemaitiškų Kalnų vedantysis per mažeikiškių ir aplinkinių kaimų gyventojų pagrabus.
Tėvas taip pat buvo nagingas medžio meistras, sugebėjęs ir namus statyti, ir baldus meistrauti.
Algirdas, kaip vyriausias sūnus, labiausiai perėmė jo patyrimą. Dar būdamas jauno amžiaus išmoko visų meistrystės darbų ir subtilybių.

ASMENYBĖ
Jaučiu Algirdui didžiausią pagarbą už jo veiklą Mažeikiuose pokario metais. Tuo metu visus slėgė didžiuliai nepritekliai. Trūko duonos, trūko bet kokių kitų maisto produktų. Trūko kuro. O žiemos buvo rūsčios, su giliu sniegu, su speigais… Trūko ir bent kiek apmokamo darbo. Trūko tvarkos. Po karo pirmiausia reikėjo atgaivinti Mažeikių ūkinę veiklą, kartu ir įprastą mažeikiškių gyvenimą, kuris buvo siejamas su kultūrine, sportine veikla, užimtumu.

Lupeikų šeima. Algirdas Lupeika (antras iš dešinės) su dukra Dalia,
žmona Irena, sūnumi Algirdu, dukra Nijole. Nuotr. iš Algirdo Lupeikos šeimos archyvo

Ir visose šiose srityse daug darbų nuveikė mūsų Algirdas. Tvarkingas, visiškai alkoholio negeriantis puikus statybų specialistas, geras organizatorius, talentingas dainai, muzikai, gabus sportui, o, svarbiausia, visada atsakingas už savo žodį ir darbus.
Jis iš visos širdies dirbo Mažeikiams ir prie visų darbų kvietė prisijungti jaunimą. Algirdas buvo iš tų žmonių, kurie gerai suprato to laiko mažeikiškių gyvenimą, pokario skurdo ir vargo sąlygas. Bet jis niekada neliūdėjo, nesikankino dvejonėse – mano brolis buvo nepaprastai pozityvus žmogus. Jis tiesiog ėjo ir dirbo. Jo energija ir atsakingumas neliko nepastebėti. Algirdą, metus ėjusį Namų valdybos techniko pareigas, rajono vadovai paskyrė Mažeikių statybos remonto kontoros viršininku. Tuo metu jam buvo tik 31-eri.

STATYBININKAS
Šios ir vyriausiojo inžinieriaus pareigos Ūkiskaitiniame darbų vykdymo bare tapo Algirdo sėkmingos tarnybinės karjeros pradžia. Šioms organizacijoms buvo pavesta remontuoti karo metu sugriautus Mažeikių miesto pastatus. Didesniuose nacionalizuotuose namuose buvo nurodyta įrengti po keturis ar daugiau butų šeimoms, kurios karo metu neteko ar išvis neturėjo namų.
Daug tokių namų buvo Laisvės, S. Nėries, Stoties, Respublikos, Tarybų (dabar Laižuvos) ir kitose Mažeikių gatvėse. Į šį darbą Algirdas žiūrėjo labai atsakingai, nors reikėjo įveikti daug sunkumų ir trūkumų. Tai buvo tikrai nelengvas laikas, nes dirbti reikėjo griežtos planinės ekonomikos sąlygomis, o savarankiškumo galimybės buvo labai ribotos. Trūko medžiagų, įrankių, gerų specialistų.
Algirdui teko patirti daug ekstremalių situacijų, nes tuo metu vyraujanti „technologija“ buvo darbo rankos ir vadovo protas. O nervų gadinimas iš valdžios pusės vyko beveik be pertrūkio… Tačiau Algirdui sekėsi įveikti visus nesklandumus, susitarti su žmonėmis, rasti išeitis iš kebliausių situacijų.
Iš to, kas sugriauta, tekdavo atsirinkti medžiagas, tinkamas naudoti: išlupti senas vinis, atplėšti lentas, nuvalyti skiedinį nuo anksčiau panaudotų plytų ir t. t.
Kas nematė pokario griuvėsių ir pokario žmonių, gyvenusių pusbadžiu, tas sunkiai supras, ką reiškė prikelti miestą naujam gyvenimui. Algirdas tai darė tvirtai, gaspadoriškai ir visada garbingai.

VADOVAS
Per ilgus darbo dešimtmečius Algirdas įgijo didelės statybos ir remonto darbų planavimo, organizavimo, gamybos valdymo, finansų ir buhalterinės apskaitos patirties. Teorines statybininko žinias Algirdas neakivaizdžiai gilino tuometiniame Kauno politechnikume.
Bėgant metams, būdamas labai darbštus ir pareigingas, Algirdas tapo įvairiapuse asmenybe, žmonių gerbiamu vadovu. Nors Algirdas niekada nepriklausė tuomet vienvaldei komunistų partijai, rajono vadovai jį vertino ir gerbė kaip atsakingai dirbantį žmogų, turintį neeilinių organizacinių gebėjimų.
1957–1960 metais jam buvo patikėta vadovauti Mažeikių rajono vykdomojo komiteto Komunaliniam, Kolūkių statybos skyriams.
Bėgant metams, nutolo pokario bėdos, didėjo statybų apimtys. Mažeikiuose įsikūrė rajono Tarpkolūkinė statybos organizacija. Jai reikėjo gabaus ir atsakingo vadovo. Rajono valdžia pasirinko Algirdą. Taip 1960 metais jis tapo stambios statybos organizacijos viršininku.
Valdžia reikalavo rajono ūkiuose sparčiai statyti karvides, kiaulides, grūdų sandėlius, nes be naujų pastatų nebuvo įmanoma didinti žemės ūkio produktų gamybos. To meto tarybinės statybos organizacinis ir techninis lygis buvo dar gana žemas: trūko medžiagų, įrankių, statybinių mechanizmų, daug medžiagų reikėjo patiems pasigaminti tiesiog statybvietėse. O nustatytus statybų planus reikėjo vykdyti besąlygiškai. Priešingu atveju „lėkdavo“ vadovų galvos. Tačiau tuo metu buvo daug mažiau biurokratijos nei dabar. Anuomet nebuvo projektavimo organizacijų, nereikėjo ilgai besitęsiančio projektų derinimo. Ne vienam statomam pastatui Algirdas pats padarydavo darbo brėžinius, atlikdavo finansinių išlaidų skaičiavimus.
Dalis Algirdo suprojektuotų ir pastatytų pastatų iki šiol tebestovi Mažeikiuose, Sedoje, Tirkšliuose, rajono kaimuose. Algirdas dalyvavo ir ano meto mažeikiškių pamėgtos vadinamosios „Dramblio būdos“ senajame Mažeikių miesto parke statyboje. Jis pats su keliais specialistais parengė šio statinio projektą.
Tuo metu buvau keturiolikos metų ir iki šiol prisimenu didelį Mažeikių jaunimo džiaugsmą, atsiradus naujam kultūros objektui. Čia vyko koncertai, vaidinimai, šokių vakarai… Dažnai eidavau į „Dramblio būdą“. Ten šokiuose susipažinau ir su savo būsima žmona.

SPORTININKAS
Dar prieš karą Algirdas jau buvo žinomas ir kaip rimtas Mažeikių sportininkas. Ypač sėkmingai jis reiškėsi futbole. Mano brolis buvo Mažeikių futbolo komandos „Spartakas“ įkūrėjas ir jos kapitonas (1940 m.), vėliau kelerius metus atstovavo Mažeikiams, rajono futbolo rinktinėje „Linas“ žaisdamas puolėjo pozicijoje.

Mažeikių miesto futbolo rinktinė „Linas“, 1949 metais 5:1 įveikusi Rygos VEF komandą. Algirdas Lupeika – ketvirtas iš dešinės. Nuotr. iš Algirdo Lupeikos šeimos archyvo

Sportas jo gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Be futbolo, Algirdas dar dalyvaudavo krepšinio, stalo teniso, lengvosios atletikos varžybose, atstovaudavo rajonui respublikiniuose ieties metimo turnyruose. Mano brolis sportavo iki pat gyvenimo pabaigos. Štai 1977-07-05 respublikinis laikraštis „Sportas“ rašo: „Sporto veteranų 50–60 m. grupėje Lietuvos rekordą pasiekė mažeikiškis Algirdas Lupeika, nuo suoliuko atsispaudęs 131 kartą.“
Apie Algirdo sportinius pasiekimus dažnai skelbė ir rajono laikraštis „Pergalės vėliava“ (vėliau –„Santarvė“), šalies laikraštis „Sportas“ ir kiti periodiniai leidiniai. Jo sūnus, pavadintas tėvo vardu, dabar saugo daugiau nei aštuoniasdešimt įvairiose varžybose Algirdo iškovotų diplomų, padėkos raštų bei kitų apdovanojimų.

DAINININKAS
Algirdas per gyvenimą žengė su daina. Turėdamas puikų balsą jis dainavo Mažeikių „Draugystės“ ir bažnyčios choruose.
Darbovietėse, kurioms mano brolis vadovavo, jo iniciatyva ir pastangomis kūrėsi meno kolektyvai. Algirdas pats juose aktyviai dalyvavo, dainavo solo ir duetu su kitais atlikėjais. Pokario metais jis buvo ir Mažeikių mėgėjų teatro aktorius.

PILIETIS
Algirdas buvo ypač aktyvus Mažeikių visuomeninėje, bendruomeninėje veikloje – vadovavo miesto blaivybės ir labdaros organizacijoms, buvo kelių senamiesčio gatvių bendrijos pirmininkas. Mano brolis buvo didelis Mažeikių patriotas. Jis dalyvavo miesto gyventojų sueigose, į viešumą kėlė esamas negeroves, siūlė būdus joms pašalinti.
Algirdas labai mėgo ir brangino bet kokį savo darbą ir pareigas, džiaugėsi, kad už pasiekimus buvo pastebėtas, vertinamas. Jis buvo labai vyriškas ir principingas, bet kartu – atidus, švelnus ir pakantus žmogus.
Dar ilgai galėčiau vardyti charakterio bruožus, iš kurių susilydė mano brolio – doro ir darbštaus žmogaus – asmenybė.
Algirdas Klaipėdos gatvėje buvo pastatęs namus savo šeimai. Su žmona Irena užaugino dukras Dalią ir Nijolę, sūnų Algirdą.
Mano brolio nebėra jau dvidešimt metų. Laikas eina. Viskas grimzta į praeitį. Bet senųjų Mažeikių pamatuose aš dar gerai matau brolio paliktus ženklus, jo atminimą.
Parengė Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto