Draugė, kurios gimtadienyje dalyvavau, paklausė: „Kodėl buvai tokia tyli? Gal negerai jauteisi mūsų draugijoje?“ Numykiau kažką, nes žinojau, kad negaliu pasakyti tiesos: aš nuobodžiavau. Be to, puikiai supratau, kad svetimo kompanijai žmogaus žodžiai ar argumentai neįdomūs, išklausomi mandagiai ir kantriai. Ta kantrybė tokia akivaizdi, kad net nejauku pasidaro. Todėl geriausias gelbėjimosi ratas, mano galva, tylėti ir mandagiai, trumpais teiginiais atsakinėti į klausimus, o jei dar nori patikti – klausti, klausinėti, klausyti.
Ir apskritai kuo toliau, tuo labiau mėgstu tylėjimą. Pykstu ir atsiprašinėju žmogaus, ant kurio galvos lyg liūtis ima pliaupti mano žodžiai ir mintys. Taip kartais atsitinka, kai niekuo dėtas žmogus, parodęs kruopelę susidomėjimo ir išreiškęs norą klausytis, paskatina tą laviną. Rodos, per savaites taupyti žodžiai, sakiniai, mintys, jų nuotrupos, argumentai, citatos staiga pralaužė savitvardos užtvanką ir tuoj pribaigs „auką“. Atsiprašinėju, kad šneku, bet negaliu sustoti.
Beje, niekada neatsiprašinėju, kad tyliu. Kai tyliu, nesijaučiu kalta dėl savosios „nebylystės“. Nebent jei tylėdama išduočiau kitą žmogų. Įdomu, kodėl? Atsakymą radau vienoje psichologinėje knygoje. Ir dabar pabandysiu trumpai „sukonspektuoti“ pasakojimą, kodėl žodis yra sidabras, o tylėjimas – auksas.
Tylėjimas tylėjimui nelygu. Ir jei mes sugebame patylėti, kad savo pastaba ar išvada neužgautume pašnekovo jausmų, kad leistume jam išsisakyti, jei mūsų tylėjimas padėjo išvengti konflikto, nepaviešinti skubotų išvadų ar komentarų – tada galime pasakyti, kad esame įvaldę bendravimo meną. Nesvarbu, ko daugiau tokiame sąmoningame tylėjime: takto, taktikos ar savisaugos instinkto. Ši tyla, kurios „autoriai“ esame mes, yra gera ir reikalinga.
Tyla reiškia sutikimą. Ši sparnuota frazė taip pat priklauso žmogiškųjų santykių sričiai. Tyla gali reikšti ir tai, kad žmogus kantriai pakelia visa, kas vyksta ar kas yra sakoma. Iš pažiūros atrodo, kad tokiu tylėjimu žmogus susitaiko su neišvengiamybe („liaudis tyli“), tačiau dažniausiai tokia tyla reiškia nenorą sutikti su aplinka, priimti tai, kas vyksta ir kas yra sakoma ar daroma, bandymą užsidaryti savyje, pasitraukti ir nekovoti, nedalyvauti, neprisiimti jokios atsakomybės.
Šitoks tylėjimas tragiškas, nes tragiškas bet koks žmogiškųjų, bendravimo ryšių nutraukimas.
Yra ir kitas geros tylos pavidalas. Tyla, kad pajustum ir išgyventum. Mes sakome: „trūksta žodžių“, „nerandu tinkamų žodžių“, „žadą užgniaužė“. Stebime ir žavimės, patiriame stiprius išgyvenimus, tiesiog atsipalaiduojame – ir kalba atrodo visiškai nereikalinga.
Pusiausvyros žmogus linkęs tylomis išgyventi džiaugsmą ir liūdesį – asmeninį ar bendrą skausmą, meilę ir išsiskyrimą, vilčių praradimus ir gimimą.
Meilei taip pat reikia tylos. Jos savi įstatymai, sava higiena, kurios esmė ta, kad kurį laiką būtina paslaptis, ne viskas turi akimirksniu išplaukti į paviršių, ne viskas demonstruojama ir apipinama žodžiais.
Lygiai taip pat reikalinga tyla prieš susirėmimą (tegul tai ne mūšis, dvikova, o tik pasirodymas auditorijai, egzaminas, diplominio darbo gynimas), prieš pirmąjį pasimatymą, pirmąjį žvilgsnį į savo ką tik gimusį kūdikį…
Galima tylėti nugrimzdus giliai į save. Nenuobodu ten, viduje, nes mūsų vidinis pasaulis ne mažiau turtingas nei išorė. Reikia pasikalbėti, pabūti su savimi. Ir kiekvienam ateina laikas sugrįžti į „savąją dykumą“, pabėgti nuo pasaulio triukšmo ir tuštybės, pailsėti ten, kur gali atrasti atsakymus į rūpimus klausimus, nes tada į daugelį dalykų gali pažvelgti ramiomis – todėl daug skvarbesnėmis – akimis.
Tai nėra paprasta, nes savo vidinius „namus“ taip pat reikia įrengti, „prisijaukinti“ dykumą. Priešingu atveju, išvydus tuštumą, gali kilti noras bėgti ten, iš kur atėjome – išorės pasaulį. Netobulą, kupiną gėrybių ir bėdų, nelaimių ir pagundų, bet artimesnį, nes ten nėra tuštumos.
Yra dar viena tylėjimo „rūšis“ – kūryba. Tyla – savotiška mūza, kuri padeda atrasti mumyse ir aplinkiniame pasaulyje tai, kas gali tapti muzika, paveikslu, eilėmis.
Ir vis tik tylėjimas anksčiau ar vėliau baigiasi. Patylėję iki valios mes vėl grįžtame pas žmones. Mes pasiilgome bendravimo, mes norime atnešti į pasaulį tai, ką suvokėme, išgyvenome, sukūrėme toje tyloje ir vienovėje su savimi. Gaila, ne visada mums pasiseka rasti tinkamus žodžius, pasirinkti tinkamą laiką, pagaliau – tinkamus pašnekovus. O ir mūsų galimybės žodžiais perteikti tai, ką pajutome, yra ribotos.
Pagrindinė taisyklė: žodis yra didelė jėga (žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta), elkimės su juo atsargiau, tiksliau, pagarbiau.
Ir jei jaučiame, kad galime, kad turėtume, kad esame verčiami patylėti – verčiau patylėkime. Pasakysime kitą kartą. Tą sidabrinį žodį, už kurį brangesnė gali būti tik tyla.
Tiek minčių apie tylą, kurias kartais pavyksta įgyvendinti ar tik išbandyti. Kartais, jei pasiseka, ir aš, kaip rašė humoristinių eilėraščių genijus Vladas Šimkus, „einu į potekstę – tyliu“.
AUDRONĖ
Sidabras ir auksas
