Geltonžiedė sedula. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Geltonžiedė sedula akį patraukia savo ankstyvu žydėjimu, vešlia lapija, kuri rudeniop paraudonuoja nuo gausybės vertingų vaisių. Šie augalai pakelia net iki 35 laipsnių speigus, yra ilgaamžiai, atsparūs sausrai, užterštam orui, ligoms ir kenkėjams, bet dėl ilgo sodinuko išauginimo laiko pas mus mažai paplitę.
Geltonžiedė sedula – tai 3–4 m aukščio krūmas ar medžiakrūmis, anksti pavasarį virstantis didžiule ryškiai geltona puokšte, pilnutėle bičių, o rugpjūtį sunokinantis kraites gardžių kaulavaisių. Mėgsta saulėtas vietas, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Dirvai nereiklus, bet geriausiai auga kalkingame, derlingame, drėgname priemolio dirvožemyje. Rūgščias dirvas reikia nukalkinti. Žemos, dažnai užliejamos vietos netinka. Trūkstant drėgmės, sumažėja vaisių sultingumas.
Geltonžiedę sedulą geriausia sodinti anksti pavasarį arba rudenį – nuo spalio vidurio iki mėnesio pabaigos. Dirva paruošiama iš anksto. Sedulų šaknys labai trapios, kasti reikia atsargiai ir sodinti nenupurtant žemės, saugoti nuo perdžiūvimo. Kasamos tik tokio gylio ir dydžio duobės, kad tilptų šaknynas. Į duobę mėšlo nededama, bet prieš sodinimą šaknys pamirkomos molio ir mėšlo tyrėje. Papuošimui sedulos sodinamos kas 3–4 m, derliui – kas 4–5 m, o gyvatvorėse – kas 2 m. Tai kryžmadulkiai augalai ir gerai dera tik augdami grupėmis netoli vienas kito. Jas apdulkina bitės.
Pomedžiai per vasarą negiliai purenami, mulčiuojami skiedromis arba nurūgšintomis durpėmis, trūkstant drėgmės augalai laistomi. Vegetacijos metu tręšiama kompleksinėmis mineralinėmis, o rudenį – organinėmis trąšomis.
Geltonžiedės sedulos dažniausiai auginamos krūmo ar medelio formos, pradedant formuoti vainiką 30–50 cm aukštyje. Specialaus genėjimo, šakų patrumpinimo nereikia, pašalinamos tik vainiką tankinančios, susipynusios šakos ir iš žemės išaugusios atžalos.
Pagrindinis dauginimo būdas – skiepijimas (akiavimas). Poskiepiams išauginti pasėtos sėklos sudygsta tik antraisiais ar trečiaisiais metais, todėl jas reikia bent 2 metus stratifikuoti rūsyje, o trečių metų rudenį pasėti į dirvą. Sėklos – kauliukai atskiriami nuo minkštimo, nuplaunami ir sumaišomi su smėliu arba durpėmis, laikomi drėgnai 0–5 ?C temperatūroje. Rudenį pasėtos į dirvą 5 cm gylyje sėklos pavasarį sudygsta.
Akiuojama rugpjūtį į pirmamečius pieštuko storio sėjinukus. Iki rudens akutės prigyja ir pavasarį pradeda sprogti. Neprigiję augalai anksti pavasarį perskiepijami.
Galima sedulas dauginti vertikaliomis atžalomis. Parinktas dauginti krūmelis nugenimas, paliekant virš dirvos tik 10 cm aukščio stuobrelį. Per vasarą išaugę jauni ūgliai pavasarį apkaupiami žemėmis. Drėkinant iki rudens jie išleidžia pridėtines šaknis ir atskiriami nuo motininio krūmo.
Norint greičiau nei akiuojant išsiauginti didesnį kiekį sodinukų, dauginama ir sėklomis. Išauginti iš sėklų augalai nepraranda tėvinių savybių, jų vaisiai būna skanūs, tik truputį mažesni už padaugintųjų skiepijimu.
Vaismedžiai pradeda derėti sulaukę 3–5 metų. Vaisiai – tamsiai raudoni, stambūs, ovalūs sultingi kaulavaisiai su pailgu kauliuku, minkštimas malonaus saldžiarūgščio sutraukiančio skonio. Ankstyvųjų veislių vaisiai sunoksta liepos pabaigoje, vėlyvųjų – rugpjūtį–rugsėjį. Pradėjusios derėti sedulos duoda 6–7 kg vaisių, vėliau pasiekia iki 50 kg derlių. Dera kasmet, nepramečiuoja.
Pavasarinės šalnos žalos nepadaro, nes žiedai skleidžiasi ne vienu metu.
Saulės apšviestos šakos vaisius sunokina anksčiau, o krūmo viduje – 30–40 dienų vėliau. Prinokę vaisiai iškart nukrinta, todėl derliui surinkti po medeliu patiesiamas audeklas. Nuskinti ne visiškai sunokę vaisiai subręsta po 4–5 dienų.
Geltonžiedės sedulos vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Šaldytuve išsilaiko 2–3 savaites, apibarstyti cukrumi, laikant vėsiai, gali išbūti keletą mėnesių. Tinka šaldyti, galima sūdyti kaip alyvuoges. Iš sedulų verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, ruošiami kompotai, tinka vynams, likeriams, užpiltinėms gaminti. Liaudies medicina įvairiems negalavimams gydyti naudoja visą augalą: vaisius, lapus, žiedus ir net žievę.
