Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Spalvų įvairumu, žiedų sudėtimi bei kvapu bijūnai gali lenktyniauti su rožėmis. Puošnūs ne vien jų žiedai, bet ir tamsiai žali lapai, krūmo forma. Bijūnai vienoje vietoje gali augti labai ilgai, bet įrengiant sklypą, pertvarkant gėlynus ar augalui tiesiog praradus dekoratyvumą prireikia juos persodinti. Tinkamiausias laikas tai padaryti – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio.
Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, vidutinio sunkumo priesmėlio ar priemolio gerai įdirbtoje, neužmirkusioje dirvoje. Priesmėlio ar priemolio dirvas reikia pagerinti pūdiniu, durpėmis. Šviežiu mėšlu patręštos dirvos bijūnai nemėgsta. Pavėsingoje vietoje bijūnai nežydi arba silpnai žydi, todėl nesodinama arti pastatų bei medžių.
Kadangi bijūnai vienoje vietoje gali augti iki 20 metų, duobę sodinimui reikia paruošti labai kruopščiai. Geriausia ją paruošti prieš mėnesį ar pusantro iki sodinimo, kad susigulėtų žemės. Bet jei duobę iškasėte prieš pat sodinimą, sutrypkite duobėje žemę, kad pasodinus augalą ji neįdubtų. Dugne iš žvyro, skaldos įrenkite drenažą. Jei dirvos puveningasis sluoksnis nestoras, pravartu į 50–60 cm gylio ir 50–80 cm skersmens iškastas duobes iki pusės įberti tos pačios puveningos žemės, pridėjus prie jos du trečdalius gero pūdinio. Viršutinę duobės dalį užpilkite paprasta žeme.
Kad kereliai būtų pasodinti ne per giliai ir ne per sekliai, reikia pakankamai suslėgti po kereliu esančią žemę, o kerelį pasodinti taip, kad virš jo pumpurų užsipiltų tik 3–5 cm storio žemės sluoksnelis. Per giliai pasodinti bijūnai menkai žydi arba visai nežydi, o per sekliai pasodintų augalų pumpurai žiemą kenčia nuo šalčių, o vegetacijos pradžioje – nuo sausros.
Pasodinus bijūnus būtinai palaistoma, kad žemė geriau priglustų prie šaknų ir užberiama sausa žeme arba užmulčiuojama durpėmis.
Augalai būdingą aukštį pasiekia ir normaliai pradeda žydėti tik trečiaisiais ketvirtaisiais metais. Kad greičiau sutvirtėtų kerai, pirmųjų metų žiedpumpuriai nuskinami.
Bijūnams augant ir vasaros pabaigoje formuojantis atsinaujinimo pumpurams, reikia gana daug drėgmės. Jei sausa, 2–3 kartus per mėnesį palaistoma, ant vieno kero užpilant po 1–2 kibirus vandens.
Jauni augalai pirmaisiais metais naudoja šaknyse sukauptas maisto medžiagas, todėl jų papildomai tręšti nereikia. Kitais metais augalai pradedami tręšti: balandžio mėn. kalcio salietra (20–30 g vienam kerui) bei gegužės mėn. – lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais (20 g vienam kerui). Jei neturite lėtai tirpstančių trąšų, tręškite 2 kartus: gegužės ir liepos mėnesiais kompleksinėmis trąšomis po 20 g. Patręšti azotinėmis trąšomis augalai vešliau auga, tačiau silpniau žydi, būna mažiau atsparūs ligoms. Rudenį apie kiekvieną kerą išbarstykite po 150–200 g medžio pelenų.
Viena pavojingiausių bijūnų ligų – pilkasis puvinys. Augalai šia liga pažeidžiami per visą vegetaciją, ypač intensyviai, kai yra vėsus ir lietingas oras. Bijūnai labiau nukenčia, jei būna pertręšti azotinėmis trąšomis arba jei auga pavėsingoje vietoje. Pažeidžiami stiebai, lapai, pumpurai ir žiedai. Vasarą senesni ūgliai patamsėja, pajuodavimas kyla stiebu aukštyn, lapų galai apmiršta. Ant pažeistų augalo dalių atsiranda pilkas pūkuotas apnašas. Ligos sukėlėjai žiemoja šaknyno zonoje ir augalų atliekose. Profilaktiškai ar pasirodžius ligos požymiams, augalai kas 10 dienų purškiami arba laistomi fungicidais.
Per visą vegetaciją būtina šalinti ir naikinti pažeistas augalų dalis. Jei pažeistas stiebo pagrindas, jį reikia pašalinti kartu su žemės gumulu ir šakniastiebiu. Į susidariusią duobutę įpilti pelenų, tai bus gera dezinfekcijos priemonė, taip pat ir trąša. Jei cheminės priemonės nepadeda, geriau visą kerą iškasti ir sunaikinti.
