Pavasaris parėjo atsargiai, beveik pirštų galais. Šeštadienį parskrido vieversiai, pirmadienį saulėkaitoje jau jautei beveik tikrą pavasarį. Tiesa, gėlės ir krūmai antrąsyk nebando suklysti, sužydėję gruodį jie dar atsargiai laukia tikrosios šilumos. Bet mums nesvarbu, mes gėlių galime rasti ir ant grindinio! Ypač, kai Kovo 8ji.
„Kaip per Vėlines“, – atsiduso kolegė, bandžiusi įvairuoti mašiną į kiemą netoli gėlių turgelio.
„Įsivaizduokite, turgelyje vakare mačiau kokių penkių metrų eilę prie tulpių. Ir vieni vyrai!“ – pasidžiaugė vyriškosios lyties galantiškumu bei sugrįžtančia drąsa švęsti Moters dieną kita pažįstama.
„Sveikinu su Tarptautine moterų solidarumo diena!“ – išgirdau ragelyje pažįstamą balsą. Bandžiau įrodyti (kokia nemandagi), kad ši diena vadinama kitaip – tarptautine moters diena, bet mano senas draugas paaiškino girdėjęs taip sakant per radiją.
Vakarop supratau, kad jis neklydo. Kovo 8oji tampa ne tik vyrų, bet ir moterų solidarumo švente. Apie vyrus patys suprantate – aštuntą valandą vakaro „Putino“ kulinarijos skyriuje liko tik gaminiai su užrašu „Pigiau“, suprask, užvakarykščiai ir neskanūs. Skaniuosius ir šviežiuosius išpirko sutuoktiniai, kavalieriai, meilužiai, šiandien įsipareigoję paruošti vaišių stalą. Solidariai.
Moterys, pastebėjau, Kovo 8ąją ima elgtis lyg per amerikietišką mergvakarį. Jos išdykauja. Dvi žinutes su rimtais sveikinimais gavau iš pažįstamų vyrų. Triskart daugiau – iš moterų. Intonacijos ir turinys skyrėsi lyg diena nuo nakties. Vyrai lyriški ir nuoširdūs. Moteriški tekstai pasižymėjo pikantiškumu ir dvelkė feministišku kvapeliu. Strėliukių objektas, suprantama, vyras. Išvada – moterimi būti geriau. O geriausia būti nepriklausoma moterimi. Na štai, kad ir toks meninis palyginimas: „Moterys – tai gėlės, vyrai – vanduo. Tad neužmirškite keisti vandenį, kad gėlės nenuvystų…“
Kovo 8osios vakarą praleidau su vienuolika smagių moterų. Viena jų įrodė, kokia darbšti, kūrybiška bei išmoninga gali būti Ievos duktė, kitos visiškai smagiai jautėsi tokiame nemišriame būrelyje. Kad suprastume, kodėl moterys yra kantresnės už vyrus ir už grožį pasiryžusios daug ką paaukoti, reikia aplankyti mezginių ir nėrinių parodą muziejuje. Vyrams – taip pat. Tik jiems būtų kita užduotis: rasti atsakymą į klausimą, kodėl moterys nori, kad jie nuolat kartotųsi. Kalbėdami apie meilę, kviesdami į romantiškus pasimatymus, pagaliau – kas vakarą (ar kas antrą) be priminimo išnešdami šiukšles. Jei moteris gali nunerti suknią iki žemės, kurioje šimtus tūkstančių kartų pakartotas vienas ir tas pats judesys, galima suvokti, ką jai apskritai reiškia pastovumas.
O vyrai… „Vyrai darosi vis turtingesni ir meilesni“, – taip grūstį prie „Putine“ sužydusių tulpių pakomentavo Kazimiera. Pasak jos, gėlių buvo privežta dusyk daugiau nei pernai ir visos buvo išpirktos. Vėliausiai grįžtantiems namo vyrams jau teko pirkti ne šiai šventei įprastas tulpes, o gėles vazonėliuose, net kaktusus. (Įsivaizduoju sceną su kaktusu, kai už vėlavimą įpykusi žmona meta „puokštę“ vyrui į veidą!).
Bet manau, viskas visiems baigėsi laimingai. Šventė praėjo, vienu kitu litu suploninusi mūsų brangiausiųjų pinigines ir gerokai praturtinusi gėlininkus.
Tad prisiminusi, kaip žydėjo ir šiugždėjo tą dieną Mažeikiai, galiu pasakyti: pavasaris jau atėjo. Ir tikiuosi, ilgam.
AUDRONĖ
Solidarumo diena
