Valentinos Vagdarienės dekupuoti baldai ir namų apyvokos daiktai namams suteikia grožio ir jaukumo. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Šerkšnėnų kultūros centre buvo eksponuojami Skuodiškių kaime gyvenančios Valentinos Vagdarienės darbai. Prieš dvidešimt dvejus metus iš Sibiro į Mažeikius atvykusi moteris pritapo Žemaitijoje, čia surado draugų, mėgstamą darbą, kurį darbu sunku pavadinti – tai labiau širdžiai mielas užsiėmimas.
Laisva menininkė neapsiriboja vienu mėgstamu užsiėmimu, o ieško naujų savęs realizavimo būdų. O minčių apie tai tikrai netrūksta.
Papuoš Sedos Lurdą
Tik susėdus pokalbio, žodžio kišenėje neieškanti Valentina pradėjo pasakoti apie vieną savo artimiausių ketinimų: Sedoje prie bažnyčios esančiame Lurde jai į akis krito nekaip atrodantis užmūrytas langas, tad moteris klebonui pasiūlė ten nutapyti freską.
Klebonas nori, kad būtų nutapyta lango imitacija ir pro jį matytųsi vienas iš bažnyčioje esančių paveikslų. Taigi, Valentinos laukia dar vienas kūrybinis darbas.
Pirmą kartą su V. Vagdariene susitikome prieš gerą dešimtį metų, lankydamiesi Skuodiškių kaime, – tada jie čia buvo jau neblogai įsikūrę. Šią gegužę sukako dvidešimt metų, kaip Valentina su vyru Juozu gyvena Skuodiškiuose.
Į Lietuvą iš Sibiro pora atvyko kaip sutuoktiniai – Juozas ten devynerius metus uždarbiavo, sukūrė šeimą. Lietuvai lemtingų 1991-ųjų metų sausio 13-osios vakarą gimė sūnus, kuriam davė Antano vardą.
Puošė gyvenamąją aplinką
Už tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės kaime atsidūrusi Valentina iš pradžių bijojo, kad jos nepriims aplinkiniai, kaimynai.
Pirmus metus, kadangi prastai mokėjo lietuviškai, į mokyklą nepriėmė Vagdarių sūnaus. Tad abiem teko intensyviai mokytis kalbos.
Valentina sakė niekada negyvenusi kaime ir neįsivaizdavo, koks jame gyvenimas.
„Net ravėjimo mentelės nebuvau mačiusi. O apie vištų lesinimą ar gyvulių priežiūrą irgi nieko neišmaniau. Esu dėkinga kaimynei, kuri išmokė viską dirbti.
Išvis galvoju, kad Skuodiškiuose gyvena patys geriausi, draugiškiausi žmonės“, – apie savo kaimynus tuomet atsiliepė Valentina.
Kuriantis Skuodiškiuose, teko investuoti į gyvenamąjį namą. Reikėjo įdėti nemaža darbo, kad aplinka būtų graži. Kai šeima pradėjo gyventi, čia kerojo krūmai, o dabar žydi gėlynai, šeimininkė sodybą papuošė akmenimis, prigalvojo įvairių kompozicijų iš gėlių, kitokių augalų, daiktų.
Tebegyvena šioje sodyboje ir prieš kelis dešimtmečius čia įsikūrę gandrai.
Turi kuo užsiimti
Valentinos specialybė – kūno kultūros mokytoja. Tačiau ji pati prisipažįsta, kad nuo mažens traukė menas.
Aukštojoje mokykloje, kurioje Valentina mokėsi, buvo galima rinktis meno, pedagoginę ar medicinos sritį.
„Mama siūlė mediciną, nes nuo vaikystės mokėjau suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Bet aš norėjau judėti, tad pasirinkau pedagoginę kryptį ir tapau kūno kultūros mokytoja. Kai reikėjo trejus metus atidirbti kaime, dėl mokytojų trūkumo, be kūno kultūros, dar dėsčiau braižybą ir dailę. O šiaip iš giminės niekas meniškos prigimties nebuvo“, – įsitikinusi moteris.
Vyras pirmadieniais išvažiuoja į darbą, grįžta tik penktadieniais, sūnus jau sukūręs šeimą, tad Valentina namuose lieka viena su dviem šunimis. Tuomet ir susigalvojo užsiimti širdžiai mielais darbais.
Papuošė skrynią
Kai buvo Drakono metai, moteriai į akis pateko dekupuotas butelis su drakono atvaizdu. Tada ir pagalvojo, jog taip sugebėtų padaryti ji pati. Nuo to viskas ir prasidėjo. Pirmieji dekupažo technika papuošti daiktai buvo sena skrynia ir pašto dėžutė.
Prisilietus Valentinos rankoms ir teptukui ant senų skrynių nugulė chochlomos ornamentai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Besisvečiuojant Rusijoje pas mamą, ši paprašė ant senos, likimo valiai sode paliktos dėžės ką nors nupiešti, vaikai nukaišė nuo jos kelis dažų sluoksnius. Aš nuėjau pas kaimynę, internete susiradau rusiško meno – chochlomos (tradicinės rusų tapybos ant medžio – red. past.) ornamentų pavyzdžius, pasidariau eskizą ir pagal jį dėžę nudažiau. Dabar ta skrynia papuošė mamos svetainę. Tais pačiais ornamentais išpiešiau ir pašto dėžutę“, – prisimena Valentina.
Ilgas procesas
Pamėgusi dekupažą, V. Vagdarienė lyg užsidegė: namuose išpuošti buteliai, stalai, kiti baldai, net virtuvės įrankiai – seni daiktai vėl atgimsta kaip nauji.
„Stengiuosi juos papuošti, kiek leidžia fantazija. Esu internetinė bobutė: pamatau vieną, kitą daiktą, kažkokią dalį pridedu iš savęs ir turiu naują kūrinį. Medžiagas tenka pirkti. Kai pirmą kartą nuvažiavau į parduotuvę ir pamačiau, kiek kainuoja dažai, man atšoko fantazija. Vėliau sužinojau, kad ne ką prastesnių, tinkamų ir daug pigesnių dažų galima nusipirkti statybos reikmenų parduotuvėje“, – pasakojo Valentina.
Dekupažas – daug kantrybės reikalaujantis darbas, kadangi ilgai trunka pats procesas: po kiekvieno naujo sluoksnio reikia laukti, kol jis išdžius, o jei skubėsi, papuošimai pradės trūkinėti ir darbas praras kokybę.
Darbus parodai skolinosi
Dekupažo technika papuošti darbai – idealus variantas dovanoms, tad Valentinai seniai nebereikia sukti galvos, ką padovanoti draugams. Iš pradžių dirbo tik sau ir aplinkiniams, vėliau atsirado ir užsakymų iš nepažįstamų klientų.
Netruko apie Skuodiškių gyventojos daromas grožybes sužinoti ir šerkšnėniškiai, tad Kultūros centro darbuotojai paprašė surengti parodą. Daugelio savo darbų Valentina namuose jau nebeturi: jie išdalyti, išdovanoti, tad parodai teko juos skolintis.
„Važinėjausi pas draugus, gimines, pažįstamus ir skolinausi. Be dekupuotų butelių ir kitų daiktų, parodoje demonstravau ir daiktų, kurių nebeturiu ir nebegalėjau pasiskolinti, nuotraukas. Šiaip mano darbų rastumėte Anglijoje, Olandijoje, Čikagoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje ir gal dar kur nors“, – juokėsi pašnekovė.
Eksperimentuoja su augalais
Kai užsakymų dekupažo darbams sumažėjo, Valentina pradėjo dairytis į kitokias grožybes – sugalvojo siuvinėti linksmus daiktelius, kurie yra meniški ir reikalaujantys daug darbo: juos reikia susiūti, sutepti lipalu, įvairiomis kitomis medžiagomis, po to džiovinti ir išpiešti tai, ką sugalvoja.
Meniški dirbiniai nėra vienintelė sritis, kurią mėgsta moteris: jai patinka eksperimentuoti su augalais, pavyzdžiui, krūmus performuoti ir paversti kažkuo dekoratyviniu.
Paprastą erškėtrožę galima paversti kažkuo panašiu į skėtį – jis tebežydi, nokina uogas. Išmoningai apkarpius tujas išeina gražūs bumbulai. Kartą Klaipėdos turguje pasidomėjo augalų kainomis: paprasta piramidinė tuja kainavo dvylika litų, o už tokią pat tują, tik suformuotą kaip bumbulą, jau prašė 45 litų.
„Aš tam pardavėjui ir sakau: aš paprastą tują apkirpau ir maniškė taip pat atrodo. O jis pažiūrėjo į mane ir pareiškė: o tu galvoji, kad mes kitaip darome? Ir žmonės perka. Aišku, rezultato taip greitai neišvysi, tam reikia daug laiko, nes augalas formuojasi pamažu“, – teigė Valentina.
Visi jos eksperimentai – kaip ant delno matomi sodyboje: čia akį traukia tiek dekupuotos, tiek iš augalų suformuotos grožybės – visa, kas miela jos šeimininkei.
