Šisbeitauskas
Sporto aistruolių akys šiomis savaitėmis nukreiptos į Prancūzijoje vykstantį Europos futbolo čempionatą. Prie televizorių ekranų dabar vien žiūrint futbolo rungtynes galima prasėdėti po šešias valandas per dieną – kasdien rodoma po tris futbolininkų susitikimus. Jei laiko yra, darbai nespaudžia, orai tam taip pat palankūs – tad kodėl nepasėdėjus? Ne kasdien ir ne kasmet tokie dalykai vyksta.
Kiek žinau, čempionato batalijas pasižiūri net tie, kuriems futbolas niekada nebuvo įdomus. Prie tokių tikriausiai galėčiau priskirti ir save. Net nežinau, kaip čia atsitiko, bet šio čempionato metu tapau Prancūzijos rinktinės gerbėju ir džiaugiuosi, kad ši komanda išėjo į aštuntfinalį.
Viskas su tuo futbolu būtų gerai, jei nuotaikos netemdytų pranešimai apie futbolo fanatikų riaušes. Pirmiausia, žinoma, kalba eina apie rusų aistruolius, jiems pasiduoti nenori ir anglai. Dvi sirgalių peštukų komandos, niekaip neišsikraunančios stadionuose, tad energiją išliejančios kitokiu būdu – kumščiais. Man nesuprantamas toks sporto aistruolių elgesys – jei jau tavo komanda pralošė varžybas, tai tegu tai būna priimta garbingai – nepasisekė, tai nepasisekė, ir ko čia dar savo nusivylimą patikėti agresijai? Imtų futbolo funkcionieriai ir pašalintų peštukų palaikomas komandas iš čempionato… Gal tai būtų puiki pamoka ateičiai? O dabar pasitenkinama tik baudomis – suprantama, komandoms tai ne į gera, o jų fanams – kas? Gali savo energiją lieti ir toliau.
Pamenu, kai 1980-aisiais Maskvoje vyko pasaulio olimpinės sporto žaidynės, nuskambėjo labai garsi, gal jau kiek ir nuvalkiota frazė „O, sporte, tu – taika!“. Kad ir kokia ji būtų banali, bet tikrai teisinga ir nusakanti esmę – sportuojantys ir juos palaikantys žmonės turi gyventi draugiškai, o dabar sportas tampa ne taika, o kumščių ir jėgos demonstravimu. Nesmagu.
Šią besibaigiančią savaitę minėjome ir vieną mūsų tautai itin reikšmingą datą – tremties 75-ąsias metines. Mūsų rajone yra trys pagrindiniai taškai, iš kur žmonės gyvuliniais vagonais buvo vežami į nejaukias Sibiro platybes – net nežinantys, už ką.
Iš viso rajono suvežti žmonės į traukinius buvo kišami Lūšėje, Mažeikiuose ir Laižuvoje. Pirmojoje vietovėje – Lūšėje – antradienį teko pabuvoti ir man. Tiesa, be nuotykių atsidurti ten nepasisekė, nes sutrukdė šių dienų to kaimo gyventojų aktualija – žvyrkelis. Pasirodo, dieną prieš birželio 14-ąją tas kelias buvo greideriuojamas, tad iškėlė į paviršių nemažų akmenų. IR KĄ JŪS MANOT? Vienas jų sutrukdė laimingai pasiekti Lūšę: taip jau mums atsitiko, kad po ratu pasimaišęs nemažas akmuo prakirto padangą ir kamerą, tad kelionę teko tęsti kitu automobiliu – geras žmogus atvyko į pagalbą.
O pats Gedulo ir vilties minėjimas prie Lūšės geležinkelio stoties praėjo tikrai jaukiai ir nuoširdžiai – pagerbti visi ištremtieji ir negrįžusieji, pasidžiaugta tuo, ką turime šiandien. Ir smagu, kad pradedame įprasminti ne vien tik Gedulą, bet ir Viltį: minėjimo metu išgirdome ir gražių dainų, muzikos, pamatėme ir šokančius moksleivius. Jie tikrai tų baisybių nematė – apie jas girdėjo iš senelių, gal ir tėvų pasakojimų, o patys pademonstravo – liūdėti galima ir kitaip: šviesiai ir viltingai, tikint, kad tai, kas įvyko prieš septyniasdešimt penkerius metus, niekada nepasikartos.
Ketvirtadienį einant Naftininkų gatve dėmesį patraukė šalia Kultūros centro pastatyta didžiulė palapinė ir prie jos stovintys žmonės. Pasirodo, čia vyko Nacionalinio kraujo centro surengta akcija – mažeikiškiai turėjo progą nemokamai padovanoti savo kraujo. Gaila, tokia galimybe dėl sveikatos negaliu pasinaudoti, bet anksčiau, gražioje jaunystėje, bene ketverius kartus kraujo donoru teko būti ir man. Mano galva, tai puiki akcija, kai tautiečiai gali parodyti vienybę ir pasiaukojimą dėl kitų: kas gali žinoti, ar kraujo kada nors neprireiks šiandien jo pagailėjusiems? Gyvenimas toks nenuspėjamas ir gali pateikti visokiausių netikėtumų – kartais ir net ne pačių geriausių… Gražu buvo žiūrėti į mažeikiškius, laukiančius eilės, kada šia labdaros akcija galės pasinaudoti ir jie. Ne veltui Šventasis Raštas teigia: „Mylėk savo artimą kaip pats save“.
Antradienio rytą įėjęs į vonią, pajutau, kad kažkas ne taip – pasirodo, neliko karšto vandens. Apie tai būna pranešama iš anksto, bet, matyt, kažką pražiūrėjau, nepastebėjau ir nepaskaičiau, tik paskui panaršęs internete pamačiau, kad karšto vandens mieste gali nebūti dešimt dienų. O ketvirtadienį popiet apsidžiaugiau, kad vonioje esantis gyvatukas, už kurį reikia mokėti nemažus pinigus, jau buvo šiltas. Tai nuteikė smagiai, nes esant vėsiems ir gana lietingiems orams, nelabai malonu, kai ir namuose drėgna.
Jau keletą savaičių Mažeikiuose veikia daug triukšmo sukėlęs prekybos centras, dėl savo reklamos su mažomis kainomis suviliojęs ne vieną mažeikiškį: eilės prie jo driekėsi tikrai ne vieną dieną. Dabar atrodo, kad viskas lyg ir nurimę, nes trečiadienį tame prekybos centre apsilankiusi mano giminaitė sakė, kad ir kainos jau nebe tokios žemos, ir kai kurios maisto prekės jai pasirodė ne iš šviežiųjų… Ateinančią savaitę jau švęsime Jonines. Net liūdna darosi – juk po jų vėl pradedame tolti žiemos link. Tad kol dar yra ilgiausios dienos ir trumpiausios naktys, pasinaudokime jų teikiamomis galimybėmis. O Jonams ir Janinoms – ilgiausių metų!
sisbeitauskas@santarve.lt
