Lietuvos asmeninių stalo teniso pirmenybių vicečempionas, šalies komandinių pirmenybių nugalėtojas, šalies stalo teniso taurės turnyro antrosios vietos laimėtojas, beveik visą sezoną pirmoji vieta stipriausiųjų šalies stalo tenisininkų reitingų viršūnėje.
Tokius laimėjimus praėjusį sezoną pasiekė 23-ejų metų mažeikiškis, šiuo metu Vilniuje studijuojantis Marius Bučys.
IKI AUKSO BUVO VIENAS ŽINGSNIS
Mažeikiškis laurus skynė ne tik prie žaliųjų stalų: jis baigė Vilniaus pedagoginiame universitete kūno kultūrą, pradėjo studijuoti verslo vadybą sostinės Gedimino technikos universitete.
„Studijuojant kūno kultūrą buvo sudarytos labai geros sąlygos siekti sportinio meistriškumo, per dieną kartais pavykdavo surengti dvi treniruotes. Laiko jose veltui neleidau, beveik metus treniravausi kartu su kitu pajėgiu stalo tenisininku Aivaru Keliočiu, manau, todėl tokie geri rezultatai. Tiesa, sunku buvo tai, kad treneris Mažeikiuose, teko patiems planuoti savo treniruotes, spręsti, kuriuos elementus reikia dar labiau nušlifuoti.
O ir į universitetą įstojau labiau dėl to, kad čia puiki stalo teniso bazė, joje treniruojasi praktiškai visi stipriausi šalies šios sporto šakos žaidėjai“, – sakė Marius.
Labiausiai iš viso sezono varžybų mažeikiškiui įsiminė Lietuvos pirmenybių finalas, kuriame jis kovojo dėl šalies čempiono vardo. Nors dar 2006 metais asmeninėse varžybose vaikinas jau buvo iškovojęs trečiąją vietą, kaip pats pripažino, kad tas jausmas, kai kauniesi dėl šalies čempiono titulo, yra nepakartojamas.
„Vyrų lemiama finalinė dvikova yra visų pirmenybių kulminacija. Širdis ir rankos pradeda virpėti, kai išeini prie vienintelio stalo ir visas sirgalių dėmesys atkreipiamas tik į tave.
Psichologiškai tai labai sudėtinga: jau daug metų naktį prieš varžybas miegodavau ramiai, o prieš finalą sunkiai sekėsi užmigti. Gal tai ir lėmė, kad teko pripažinti kauniečio Mato Skučo pranašumą, nors prieš finalą sezono metu jį buvau nugalėjęs keturis kartus iš eilės.
Tiesa, ir finale pralaimėjimą lėmė tik keletas netikslumų: po dviejų setų rezultatas buvo lygus, trečiajame pirmavau rezultatu 10:6, tačiau taškų daugiau nepelniau, ketvirtojo seto viduryje vėl pirmavau 6:2, tačiau vėl pralaimėjau. Taip ir paleidau galimybę tapti šalies čempionu“, – prisiminė varžybas Marius.
Net ir pernai iškovota šalies taurė tiek neįsiminė: finaliniame etape žaidžiami septyni susitikimai, po vieno pralaimėjimo dar galima atsigauti, nėra to lemiamo susitikimo streso.
PASIJUTO STALO TENISO „PIRMOKU“
Praėjusį sezoną mažeikiškis pirmą kartą šaliai atstovavo ir pasaulio stalo teniso čempionate Roterdame, kur, kaip pats prisipažino, pirmas blynas prisvilo: neparodė nė pusės savo galimybių. Į pirmąjį pasaulio žaidėjų šimtuką patenkančiam ispanui nusileido triuškinamai, o štai su panašaus pajėgumo Naujosios Zelandijos atstovu kovojo kaip lygus su lygiu ir nusileido po atkaklios kovos rezultatu 3:4.
„Pamačiau, kad net ir geriausi šalies žaidėjai pasaulio čempionato kontekste esame tik mėgėjai. Mes net nepratę rungtyniauti tokios arenose, kurias galima palyginti su Vilniaus „Siemens“ arena, kamuoliukas nuo stalo čia atšoka visiškai kitaip, užsienyje mes neparodome nė pusės savo galimybių. Tuo tarpu užsienio žaidėjams stalo tenisas yra visas gyvenimas: jie treniruojasi po tris kartus per dieną, sąlygos jiems sudarytos tokios, kad rūpi tik žaisti ir treniruotis, nereikia sukti galvos, iš kur prasimanyti pinigų pragyvenimui ar išvykoms į turnyrus. Jie į turnyrus užsieniuose vyksta po tris keturis kartus per mėnesį, tuo tarpu aš vieną kartą per metus vykau į turnyrą Suomijoje“, – pasakojo sportininkas.
Lietuvoje net ir už keliones tenka mokėti iš savo kišenės, tik šalies taurės turnyre už startą susimoki 25 litus, o jeigu laimi prizinę vietą, gauni trijų šimtų litų piniginį prizą. Visuose kituose turnyruose laimėtojams atitenka tik medaliai ir taurės, perspektyvesniems sportininkams nėra net stipendijų, visos išlaidos gula ant žaidėjo pečių.
VOKIETIJA MAŽEIKIŠKIO NEPAVILIOJO
Kaip ir daugelis šios sporto šakos atstovų, mažeikiškis metus rungtyniavo ir bandė užsidirbti Vokietijoje. Pasak jo, ten ši sporto šaka labai populiari – miestelis, kuriame gyvena kelis tūkstančiai gyventojų, turi savo komandą, šioje šalyje yra keliolika stalo teniso lygų, kur meistriškumas labai aukštas.
„Nedidelio miestelio ekipa, kuriai aš atstovavau su vilniečiu Artūru Orlovu, žaidė ketvirtoje pagal pajėgumą Vokietijos lygoje. Iš šešių žaidėjų du buvome legionieriai, kiti – vokiečiai. Kiekvienoje komandoje, kad ir tokioje lygoje, buvo svetimšalių žaidėjų, beje, gana gerų. Beveik visą sezoną žengėme antri, tačiau pabaigoje likome ketvirti ir nepatekome tarp dviejų ekipų, kurios pakilo į aukštesnę lygą“, – pasakojo mažeikiškis.
Ekipos rėmimas buvo paprastas – beveik kiekviename miestelyje yra turtingas žmogus, jis perka žaidėjus, pats žaidžia stalo tenisą savo malonumui, stebi visas varžybas ir tam negaili lėšų. Nors ir daug lietuvių renkasi tokį papildomą uždarbį (varžybos vyksta kas dvi savaitės), tačiau Marius legionieriaus karjeros atsisakė.
Pasak jo, toks žaidimas neverčia tobulėti: „Ketvirtadienį sėdam į automobilį, visą parą važiuojame per Europą, atvykstame tik varžybų išvakarėse, kokį čia žaidimą galima pademonstruoti, koks čia tobulėjimas?“
M. Bučys ir šį sezoną planuoja atstovauti Mažeikiams.
„Noriu likti Lietuvoje. Žinau, kad Vokietijoje jau žaidžia Tonetas Domeika, ten pat pasuko ir jo brolis Arnoldas, todėl dabar iš Mažeikių čempioniškos ekipos likome tik aš ir Algirdas Sriubas. Teks ieškoti trečio pajėgaus žaidėjo, kuris kompensuotų vieno iš mūsų lyderių nuostolį“, – sakė jaunasis sportininkas.
TIKISI KVIETIMO Į RINKTINĘ
Į stalo teniso treniruotes pas trenerį Raimondą Jackevičių septynerių metų Marių nuvedė tėtis. Kaip prisipažino sportininkas, iki trylikos keturiolikos metų į treniruotes ėjo iš inercijos, po to – pirmieji laimėjimai. Tada ir kilo azartas, o dabar yra noras tobulėti bei žaisti.
„Stalo tenisas mane traukia savo individualumu: jeigu laimi, vadinasi, pergalę pasiekei savo darbu, protu ir valia, o ne padedant kitiems komandos draugams. Jeigu pralaimi, taip pat nėra ant ko pykti, gali kaltinti tik save, analizuoti, ką pats padarei ne taip.
Labai svarbus ir trenerio indėlis: iš šalies jis mato, kaip atlieki judesius, pataria, kokių darai klaidų, ką tokio atlieka varžovas. Visa tai tik iš šalies pastebima “, – teigė sportininkas.
Jau kelios dienos, kai žaidėjas pradėjo ruoštis naujam stalo teniso sezonui: spalį prasideda šalies komandinių stalo teniso pirmenybių sezonas, truksiąs iki kitų metų gegužės.
„Spalį Lenkijoje vyks Europos stalo teniso čempionatas. Į rinktinę kviečiami trys žaidėjai, kadangi pirmenybės vyks kaimyninėje šalyje, gali vykti ir ketvirtas. Atrenkama pagal pasirodymą šalies čempionate, taurės varžybose ir pasaulio reitingą. Abejose varžybose buvau antras, mano pasaulio reitingas – vienas aukščiausių šalyje, todėl tikiuosi patekti ir į šalies rinktinę. Tačiau viską lems stalo teniso federacijos žodis“, – sakė Marius.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš redakcijos archyvo.: Marius planuoja dar keletą metų intensyviai treniruotis ir siekti stalo teniso aukštumų, po to žaidimas liks tik pomėgiu.
Pasak sportininko, prie stalo, norėdamas įveikti varžovą, gali pasitikėti tik savo sugebėjimais ir valia.
